Labiausiai Žemėje paplitusiam mineralui pavadinimas suteiktas tik dabar (0)
Nors šis mineralas sudaro daugiau nei 1/3 mūsų planetos dalį (net 38 proc.!), iki šiol jis neturėjo pavadinimo. Nes mokslininkai niekaip negalėjo surasti natūralaus šio mineralo pavyzdžio, pagal kurį tą mineralą būtų galima charakterizuoti. Laimė, šią abrakadabrą išpainioti tik dabar padėjo 1879 m. Žemėn nukritęs meteoritas. Neįtikėtina, tačiau dažniausio Žemėje mineralo pavyzdį mokslininkai po maždaug 50 metų nuodugnių paieškų, galiausiai rado... tik meteorite.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
O pavadintas tas labiausiai mūsų planetoje paplitęs bevardis mineralas bridžmanitu – amerikiečių fiziko ir Nobelio premijos laureato Percy Birdgmano garbei.
Apatinė Žemės mantija sudaro daugiau kaip 50 proc. visos mūsų planetos medžiagos. Ji glūdi 670-2900 km gelmėje. Slėgis 670 km gylyje yra 237 tūkst. kartų didesnis už atmosferos slėgį ir siekia 24 gigapaskalius, o slėgis 2900 km gylyje yra net 1,3 mln. kartų didesnis už atmosferos slėgį.
Nors mokslininkai apie apatinės mantijos sluoksnį žino nedaug, manoma, kad jį turėtų sudaryti ypač tanki magnio geležies silikato atmaina. Iki šiol šiam mineralui nebuvo suteikta jokio pavadinimo, nes mokslininkai paprasčiausiai nesugebėjo rasti natūralaus jo pavyzdžio, o pagal Tarptautinė mineralogijos asociacijos nuostatus, mineralui suteikti pavadinimą galima tik nuodugniai ištyrinėjus natūralų jo fragmentą.
Nors šis mineralas sudaro iki 38 proc. Žemės, jis mūsų planetos paviršiuje yra beveik nesurandama retenybė. Natūralaus būvio jis būna tik didesnėje nei 670 km gelmėje, apie kurios pasiekimą kol kas galime tik labai nedrąsiai svajoti.
Vis dėlto mokslininkams pagaliau nusišypsojo laimė – gabalėlis šio mineralo jiems nukrito tiesiogine prasme iš dangaus. Už tai visų pirma dėkoti reikėtų jėgoms, prieš šimtus milijonų metų suorganizavusioms asteroidų susidūrimą. Jo metu nuo vieno iš incidento dalyvių atskilo fragmentas, kuris 1879 m. nukrito Australijoje. Tas meteoritas skrydžio per atmosferą metu atlaikė maždaug +2100°C temperatūrą ir 24 gigapaskalių slėgį. Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, bet atmosferoje šiuo atveju buvo susidariusios sąlygos, identiškos 670 km gelmės sąlygoms.
Nuodugniai ištyrinėję rastą meteoritą, mokslininkai jame rado mikroskopinių bevardžio mineralo fragmentų. Šiaip jau tas mineralas turėjo suirti – po asteroidų susidūrimo akmuo atvėso ir atsidūrė menko slėgio aplinkoje. Tačiau kosmoso speigas šiuo atveju suveikė kaip konservantas ir paprasčiausiai įšaldė mineralo fragmentus, užkirsdamas kelią mineralo suirimui. Taip po kelių šimtų milijonų metų į Žemę atskriejo šio mineralo inkliuzas.
Kaip tik dėl to mokslininkai pagaliau sulaukė galimybės įvardyti mineralą. Bridžmanitu jis pavadintas 1946 m. Nobelio premiją pelniusio P. Bridgmano garbei. Šis fizikas pirmasis pasiūlė metodus, leidžiančius mokslininkams sintetinti ir analizuoti mineralus slėgio, kuris prilygsta Žemės gelmėse esančiam slėgiui, sąlygomis.
Apatinė Žemės mantija sudaro daugiau kaip 50 proc. visos mūsų planetos medžiagos. Ji glūdi 670-2900 km gelmėje. Slėgis 670 km gylyje yra 237 tūkst. kartų didesnis už atmosferos slėgį ir siekia 24 gigapaskalius, o slėgis 2900 km gylyje yra net 1,3 mln. kartų didesnis už atmosferos slėgį.
Nors mokslininkai apie apatinės mantijos sluoksnį žino nedaug, manoma, kad jį turėtų sudaryti ypač tanki magnio geležies silikato atmaina. Iki šiol šiam mineralui nebuvo suteikta jokio pavadinimo, nes mokslininkai paprasčiausiai nesugebėjo rasti natūralaus jo pavyzdžio, o pagal Tarptautinė mineralogijos asociacijos nuostatus, mineralui suteikti pavadinimą galima tik nuodugniai ištyrinėjus natūralų jo fragmentą.
Nors šis mineralas sudaro iki 38 proc. Žemės, jis mūsų planetos paviršiuje yra beveik nesurandama retenybė. Natūralaus būvio jis būna tik didesnėje nei 670 km gelmėje, apie kurios pasiekimą kol kas galime tik labai nedrąsiai svajoti.
Vis dėlto mokslininkams pagaliau nusišypsojo laimė – gabalėlis šio mineralo jiems nukrito tiesiogine prasme iš dangaus. Už tai visų pirma dėkoti reikėtų jėgoms, prieš šimtus milijonų metų suorganizavusioms asteroidų susidūrimą. Jo metu nuo vieno iš incidento dalyvių atskilo fragmentas, kuris 1879 m. nukrito Australijoje. Tas meteoritas skrydžio per atmosferą metu atlaikė maždaug +2100°C temperatūrą ir 24 gigapaskalių slėgį. Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, bet atmosferoje šiuo atveju buvo susidariusios sąlygos, identiškos 670 km gelmės sąlygoms.
Nuodugniai ištyrinėję rastą meteoritą, mokslininkai jame rado mikroskopinių bevardžio mineralo fragmentų. Šiaip jau tas mineralas turėjo suirti – po asteroidų susidūrimo akmuo atvėso ir atsidūrė menko slėgio aplinkoje. Tačiau kosmoso speigas šiuo atveju suveikė kaip konservantas ir paprasčiausiai įšaldė mineralo fragmentus, užkirsdamas kelią mineralo suirimui. Taip po kelių šimtų milijonų metų į Žemę atskriejo šio mineralo inkliuzas.
Kaip tik dėl to mokslininkai pagaliau sulaukė galimybės įvardyti mineralą. Bridžmanitu jis pavadintas 1946 m. Nobelio premiją pelniusio P. Bridgmano garbei. Šis fizikas pirmasis pasiūlė metodus, leidžiančius mokslininkams sintetinti ir analizuoti mineralus slėgio, kuris prilygsta Žemės gelmėse esančiam slėgiui, sąlygomis.
(69)
(1)
(68)