Po ilgų mokslinių tyrimų ir praktinių bandymų įrodyta, kad paprasta Lietuvos laukų žolė gali įveikti prastą nuotaiką, palengvinti depresijos simptomus ir padidinti darbingumą.

Tačiau kai kuriems žmonėms jonažolė gali ne padėti, o pakenkti ir tai pabrėžia fitoterapeutai.

Lietuvos sveikos gyvensenos ir natūralios medicinos rūmų prezidentas, prof. Algimantas Kirkutis akcentuoja gydomųjų žolių naudą, tačiau įspėja nepiktnaudžiauti vaistingųjų augalų mišiniais. „Jei gydomės jonažole, tai ir naudokime vien jos preparatus, nes kiekvienas vaistinis augalas pasižymi skirtingu poveikiu organizmui“, – patarė prof. A. Kirkutis.

Stiprina saugumo jausmą

Jonažolės preparatai vis didesnį populiarumą įgyja visame pasaulyje. Vien Vokietijoje registruota apie 50 pavadinimų vaistų, pagamintų iš jonažolės. Lietuvoje dažnai randamas augalas skatina serotonino bei daugelio kitų smegenis aktyvinančių hormonų apykaitą, slopina depresinę būseną palaikančias medžiagas. Poveikis panašus, kaip gydant šviesa.

Jonažolėje esančios medžiagos, ypač hipericinas ir kira, sustiprina saugumo jausmą, ramina vegetacinę nervų sistemą. Įrodyta, jog po gydymo jonažole pagerėja nuotaika, padidėja atidumas ir susitelkimas, grįžta darbingumas, nyksta silpnumas, drovumas, vidinė baimė, galvos skausmai ir nemiga.

Dar galima rinkti, tačiau tinka tik dalis

Jonažolė mėgsta saulėtas vietas ir kalkingus dirvožemius. Auga sausuose miškuose, pamiškėse, pievose, šlaituose. Daugiametis 30-80 cm aukščio žolinis augalas liaudiškai vadinamas brandžole, joninžole, joniuku, Jėzaus žaizdų žole, kiaurine, kiauriu, laurinžole, Marijos žoliuke, raudonuke, strudenėliu, švento Jono žole.

Žydėjimo pradžioje (birželio-liepos mėnesį) pjaunamos 25–30 cm ilgio jonažolės viršūnės. Žaliava džiovinama greitai, kad nepajuoduotų, pavėsyje, gerai vėdinamose patalpose ar džiovyklose, ne aukštesnėje kaip 40 °C temperatūroje. Išdžiuvusi kartoko skonio, balzamo kvapo. Laikoma tamsioje, gerai vėdinamoje patalpoje.

Jonažolės žiedų aliejus

Norintiems pasigaminti jonažolių žiedų aliejaus, patariama 20 g šviežių jonažolės žiedų užpilti 200 ml saulėgrąžų aliejaus. Kaskart pamaišant laikyti 2-3 savaites tamsioje vietoje. Tada perkošti ir supilti į tamsaus stiklo butelį. Tokiu aliejumi tepami iššutimai, pragulos, opos, žaizdos. Aliejus taip pat gali būti lašinamas į nosį slogai gydyti.

Jonažolės preparatai pasižymi priešuždegiminiu, sutraukiančiu, antiseptiniu, audinius regeneruojačiu, šlapimo ir tulžies išsiskyrimą skatinančiu, tonizuojančiu, antidepresiniu poveikiu. Jonažole gydoma ne tik lengvo bei vidutinio laipsnio depresija, bet ir vaikų naktinis šlapinimasis į lovą dėl psichologinių priežasčių.

Jonažolės ekstraktas gerina širdies darbą, didina kraujospūdį, veikia raminančiai, gerina apetitą. Kompresai dedami ant nudegimų, žaizdų, vočių ir kitų pažeistų odos vietų.

Kam ir kada jonažolės vartoti negalima

Liaudies medicinos žinovai jonažolę vadina vaistu nuo 99 ligų. Vis dėlto, jos reikia vartoti atsargiai ir ne ilgiau kaip 4 savaites.

Jonažolės nepatariama vartoti jei aukštas kraujospūdis, užkietėję viduriai, nėštumo metu, taip pat turintiems jautrią odą. Jokiu būdu negalima vartoti prieš kaitinantis saulėje ar švitinantis kitais spinduliais. Netinka vartojant hormoninę kontracepciją.

Net sveikiems žmonėms stipri jonažolių arbata gali sukelti gastrito simptomus, o sergantiems skrandžio opa išprovokuoti stiprius spazmus ir žarnyno skausmus. Piktnaudžiavimas jonažolėmis gali sukelti galvos skausmą, pykinimą, vėmimą.

A. Kirkutis: augalo poveikis – silpnesnis, bet palankesnis žmogui

Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto ir Tęstinių studijų instituto jungtinės Medicinos edukacijos katedros vedėjas, prof. habil. dr. Algimantas Kirkutis priminė, kad fitoterapija remiasi labai didele ir sena gydymo patirtimi.

„Vaistai, kurios vartojame, turi konkrečią cheminę medžiagą ir taiso vieną ar kitą problemą. Tačiau žolė – tam tikras kompleksas: vaizdas, kvapas, cheminių medžiagų rinkinys, kurį sudaro keliasdešimt, o kartais keli šimtai medžiagų. Be to, žolė turi sukaupusi labai daug saulės energijos“, – vardijo profesorius.

Žolių gydymo savybės nėra tokios aštrios, kaip cheminių medžiagų, kurios paveikia taikinį ir greitai pajuntame – pagerėjo ar pablogėjo sveikata. „Fitoterapinės priemonės švelnesnės ir turinčios lėtesnį efektą. Jas reikia kiek ilgiau panaudoti, norint pajusti poveikį, kita vertus, jis – stabilesnis, palankesnis žmogui“, – lygino A. Kirkutis. Profesoriaus nuomone, Lietuvoje fitoterapija buvo nepelnytai pamiršta, tačiau susidomėjimas šia natūraliosios medicinos sritimi auga.

„Pasaulio Sveikatos Organizcija (PSO) net paruošė Natūraliosios medicinos gaires 2014-2025 metams, pagal kurias natūralioji medicina, taigi ir fitoterapija, turėtų vystytis visame pasaulyje. Akivaizdu, kad PSO bei kitos didžiosios pasaulio organizacijos mato, kad natūralias gydymo priemones, tarp kurių ir gydymą vaistažolėmis – reikia sugrąžinti į klinikinę praktiką“ – pasidžiaugė prof. A. Kirkutis.

Komentarai (1)