Kažkiek „pavalgyt“ duoda, kad visiškai kojų neištiestų, bet tikėtis, kad sveikatos apsauga bus energinga ir efektyvi darbininkė, nėra vilčių.

Niekada nebuvau abejingas žmogaus sveikatai. Visą savo gyvenimą paskyriau naujos gyvybės sutikimui. Manau, kad rūpinimasis žmogaus sveikata man buvo įskiepytas dar tėvų šeimoje.

Mama iš pašaukimo medicinos sesele dirbo visą gyvenimą. Taip taip, ta sesute, kuri gaudavo ir anais laikais mažiausią atlygį, bet nepaisant to, labiausiai mylėjo žmogų: jaunystėje neurologijos skyriuje kilnodavo per šimtą kilogramų sveriančius pacientus, budėdavo naktimis, niekada neatsakydavo bėdon patekusiam, o vėliau dirbo ir su mažaisiais pacientais ortopedijos-traumatologijos kabinete.

Taigi, jau nuo mažumės girdėjau, kad tikrai apverktina situacija medicinos srityje. Nors praėjo tiek metų, bet šiandien vis tiek girdžiu tą patį. Tik jau ne iš mamos, o iš kolegų ir pacientų. Ir nepaisant to, kad šiandien jau įvykę didžiuliai pokyčiai Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje. Tačiau ar jie tenkina žmogų?

Reforma nesprendžia esminių problemų

Garsiai teigiama, kad sveikatos reforma vyksta, tačiau, mano nuomone, ji apsiriboja daugiau administracinėmis priemonėmis (kompensuojamųjų vaistų sąrašo tikslinimu, sveikatos paslaugų kompensavimo tobulinimu, viešųjų sveikatos įstaigų tinklo restruktūrizacija, gydymo algoritmų diegimu ir pan.).

Šios priemonės gali turėti trumpalaikių teigiamų pasekmių, tačiau jos nei esminių sveikatos sistemos problemų, nei paslaugų kokybės gerinimo nesprendžia iš esmės. Sveikatos apsaugos sistema tarsi ir yra, bet ji neveikia taip, kaip norėtų mūsų pacientai ir medikai. Mokesčių mokėtojų pinigais išlaikoma sveikatos apsaugos sistema stringa būtent tada, kai jos labiausiai reikia. O medikai ir pacientai dažnai tampa tos sistemos aukomis. Kodėl?

Finansavimas – apgailėtinas

Ogi todėl, kad kaip bežiūrėtume, pirmiausia susiduriame su sveikatos apsaugos sistemos finansavimo problemomis. Ir nors visos partijos, visos valdžios teigia, kad jų prioritetuose – žmonių sveikata, tačiau žvelgiant į Lietuvos sveikatos apsaugos finansavimą, to nepasakysi.

Sveikatos apsaugos sistema vis lieka podukros vietoje. Kaip sakoma, kažkiek jai „pavalgyt“ duoda, kad visiškai kojų neištiestų, bet tikėtis, kad bus energinga ir efektyvi darbininkė nėra vilčių. Lietuvos sveikatos sistemos finansavimo reformos esmė turėtų būti ta, kad visi reformos subjektai – pacientai, sveikatos paslaugų teikėjai būtų suinteresuoti.

Pacientai būtų suinteresuoti gauti pigesnę, bet ne prastesnę gydymo paslaugą, o gydymo paslaugos teikėjas – gauti didesnį pelną ne didindamas paslaugos kainą, o konkuruodamas (pvz., teikdamas įvairesnių sveikatos paslaugų mažesnėmis kainomis) ir taip pritraukdamas didesnį pacientų skaičių.

Visų sveikatos apsaugos sistemos dalyvių finansinis suinteresuotumas padėtų sveikatos sistemai būti lankstesnei, greičiau prisitaikančia prie kintančios aplinkos sąlygų.

Pasirinkimas – be esminės galimybės rinktis

Paciento teisė pasirinkti gydytoją ir gydymo įstaigą yra įtvirtinta įstatymiškai. Tačiau šią galimybę smarkiai apriboja kompensacijų už gydymo paslaugas skyrimas gydymo institucijoms. Lietuvoje įteisinus draudiminį sveikatos sistemos finansavimą susidarė apgaulingas įspūdis, kad sveikatos sistema finansuojama iš gyventojų draudiminių įmokų.

Privalomasis sveikatos draudimas iš tikrųjų turi tik labai mažai draudimo požymių. Nesvarbu, kaip gydymo paslaugos yra kompensuojamos – ar iš biudžeto, ar iš PSDF, esmė išlieka ta pati – valstybinis finansavimas, t. y. mokesčių mokėtojų pinigų perskirstymas, ir draudimu tai sunku pavadinti. O tai lemia, kad sveikatos paslaugų finansavime nėra konkurencijos.

Kita šio draudimo yda yra ta, kad jis privalomas. O tai reiškia, kad nėra motyvacijos lėšas naudoti taupiai (nei pacientui, nei gydymo paslaugos teikėjui). Teigiama, kad iš privalomojo draudimo yra padengiamos gydymo išlaidos vartojant tokias sąvokas, kaip kompensacija ir savikaina. Tačiau tai nėra tikroji gydymo paslaugos kaina.

Dėl pastovaus lėšų trūkumo PSDF biudžete, gydymo paslaugų teikėjas yra apribotas administracinėmis priemonėmis: standartizuotais įkainiais, kvotomis.

Kodėl pacientai perka ir mėgintuvėlius, ir vaistus?

Gydymo paslaugas ėmus vertinti standartizuota balų sistema, vienas balas buvo prilygintas 1 litui 10 centų (0,32 euro) (skaičiuoju litais, nes daugumai tai labiau įprasta). Po to, balo įkainis vis mažėjo ir mažėjo. Ekonominės krizės laikotarpiu jis tesiekė 76 centus (0,22 euro).

Situacija įdomi, pavyzdžiui, procedūra kainuoja 100 litų ( 28,96 euro), o už ją Ligonių kasos sumoka tik 76 litus (22,01 euro). O kaip su likusia suma? Ogi likusią sumą „susimetė“ medikai, išėję „nemokamų“ atostogų, „savo noru“ susimažinę atlyginimus.

Tai trūkstamai sumai „susimetė“ ir gydymo įstaigos, prašydamos ligonių nusipirkti vaistų ar papildomai susimokėti už mėgintuvėlius tyrimams. Ir visa tai buvo daroma, kad gydymo įstaigos bent kaip nors išgyventų, nes kuo daugiau jos dirba, tuo į didesnes skolas brenda.

Ir visų partijų politikai šaukia, kad tokie „susimetimai“ neteisėti. Bet ar teisėta tyčiotis iš medikų ir pačių pacientų skiriant tokį finansavimą? Juolab kad ekonominė krizė lyg ir praėjo.

Už gydymą kartais niekas nesumoka

Lėšos ribotos ir nepakankamos, kad būtų patenkinami visų pacientų poreikiai. Gydymo įstaigos, pasirašiusios sutartis su Valstybinėmis ligonių kasomis, gauna kvotas, pagal kurias skaičiuojama, kiek paslaugų jos gali teikti gyventojams. O jei tas paslaugas suteikia visiems, kuriems jų realiai reikia ir jos viršija nustatytą kvotą, už jas gydymo įstaigai niekas nesumoka...

Taigi, kuo daugiau dirbama, suteikiama paslaugų, tuo daugiau įstaigos jas turi dengti iš savo vidinių rezervų. O kaip anksčiau minėjau, tie „vidiniai rezervai“ – darbuotojų atlyginimų mažinimas, nemokamos atostogos. Visa tai lemia darbuotojų nepasitenkinimą, darbo krūvio didėjimą, nes kažkas turi darbą dirbti ir už atostogaujantį darbuotoją.

Naujų darbuotojų priėmimą riboja skurdus gydymo įstaigų biudžetas, o galiausiai tai didina ir ligonių eiles gydymo įstaigose.

Kai nebėra skirtumo tarp sanitaro ir akušerės atlyginimo...

Prie sveikatos apsaugos nustekenimo prisideda ir politikų „geri darbai“. Tokie, kaip, pavyzdžiui, minimalios algos didinimas. Norai geri, bet išeina, kaip visada – minimalus atlyginimas beveik lygus vidutiniam, o tarp kvalifikuoto ir nekvalifikuoto darbuotojo atlyginimo mažas skirtumas. Tai kam siekti tos kvalifikacijos?

Geras pavyzdys – sanitarė. Tai yra nekvalifikuota darbuotoja, bet ji uždirba praktiškai tiek, kiek ir akušerė ar slaugytoja. O santykis tarp minimalaus ir didžiausio atlyginimo jau ir protu nesuvokiamas. Aš ne tik už minimalios algos didinimą. Aš už tai, kad turi didėti ne tik minimalaus atlyginimo dydis, bet ir vidutinis atlyginimas.

O blogiausia būna tuomet, kai „geri darbai“ daromi finansinių metų viduryje – papildomos lėšos tokiems „geriems darbams“ kaip minimalaus atlyginimo didinimas, nebūna numatytos įstaigos biudžete, o valstybė tam papildomų finansų taip pat neskiria.

Ką belieka daryti į kampą įvarytoms gydymo įstaigoms? Arba mažinti teikiamų medicininių paslaugų kiekį, arba mažinti darbuotojų atlyginimus. Bet kuriuo atveju visi lieka nuskriausti. Ką jau kalbėti apie viduriniosios grandies medicinos personalo atlyginimus? Tai išvis kažkoks nesusipratimas...

Tai nėra ko stebėtis, kad mūsų darbštieji medikai keliauja Švedijon, Norvegijon ar Vokietijon, kur jų laukia išskėstom rankom. Pavyzdžiui, Švedijos sveikatos apsaugos sistemoje dirbančio gydytojo specialisto vidutinė alga (iki mokesčių) yra 5 060 eurų per mėnesį, o medicinos slaugytojos – 2 420 eurų per mėnesį.

Taigi, padirbėjus ten ir gavus orų atlygį už savo sunkų darbą, motyvacijos grįžti namo nebelieka. Tai kaip čia su tais partijų lozungais, kad grąžinsime emigrantus į Tėvynę? Kokią konkrečią viziją galite jiems pasiūlyti?

Eilės pas gydytojus jau tampa amžina problema?

Kita amžina problema: kaip sumažinti pacientų eiles gydymo įstaigose? Tai problema, prie kurios sprendimo grįžtama nuolat, bet vis nesėkmingai. Iki šiol visi mėginimai sumažinti eiles buvo administraciniai – diegiant elektronines registravimo sistemas, trumpinant paciento apžiūrai skirtą laiką (man, kaip gydytojui iki šiol neaišku, kaip kokybiškai yra įmanoma per 10 minučių pacientą išklausyti, įvertinti, paskirti jam tyrimus ir gydymą).

Prezidentė pasiūlė priemonę eilėms sumažinti – ekonomines sankcijas gydymo įstaigoms, kurios per nustatytą laiką neaptarnaus paciento ir skirti premijas įstaigoms, kurios tvarkosi geriausiai. Nauja iniciatyva – administracinius darbo organizavimo potvarkius papildys ekonominė motyvacija. Bet ar tikrai tai padės išnaikinti pacientų eiles?

Manau, kad principinis sveikatos apsaugos sistemos trūkumas yra pacientų įtakos stoka. Pacientai nėra vertinami nei kaip sąskaitas apmokantys vartotojai, nei kaip klientai. Būtina didesnė mokesčius mokančių pacientų įtaka, jeigu sistema siekia tikslo pagerinti sveikatos prieinamumą visiems vartotojams.

Kokios eilių gydymo įstaigose priežastys?

Dažniausiai įstaigų vadovai atsako, kad yra specialistų ir medicininės įrangos trūkumas. Ar tai lemia pačių įstaigų vadovų kompetencijos trūkumas, kaip dažnai pareiškia visų rangų politikai.

Bet grįžkime prie ištakų: norint pasamdyti papildomų specialistų ar įsigyti reikiamos medicininės įrangos, kaip bebūtų keista, reikalingos lėšos, o jų kaip tik ir trūksta. Užburtas ratas užsidaro – finansai nepakankami, negalime samdyti specialistų, nėra įrangos, eilės pas gydytojus nemažėja.

Visi nepatenkinti – gyventojai nesulaukia pagalbos, medikai pervargę ir finansiškai nemotyvuoti. Bet už tai politikams pasireikšti nearti dirvonai: susirūpinusiais veidais tiek jauni ar jau „etatiniais“ tapusieji postringauja, kad viskas blogai, reiktų kažką daryti.

Pacituosiu Rimvydą Valatką: „Mes jau esame prisižaidę. Greitai nebebus kam mūsų „surinkinėti“. Tačiau kol valdžia negerbs medikų, tol jų negerbs žmonės. Mūsų valstietiška visuomenė niekada negerbs tokio, kuris, besimokydamas iki 31 metų, uždirbs šešis šimtus eurų. Pakeiskime tai, ir nuostata apie medikus pasikeis. Niekas negerbia įvaryto į kampą. O medikai yra įvaryti“.

Tai vis dėlto gal nebepostringaukime, o pradėkime daryti?

Komentarai (5)