Sutapimai„sąmonė – tikrovė“ – jau iš nuojautos srities: tarkime, jūs pagalvojote apie draugą ir jis iškart paskambino. Tačiau jeigu prieš skambutį neparašėte ant popierėlio „Galvoju apie tokį ir tokį žmogų [tikslus laikas]“, tai jums šis nutikimas ypatingas pergyvenimas, tačiau išmatuojamu jį pavadinti būtų sunku. „Uždraudėme nuojautų istorijas svetainėje, – sako Spiegelhalteris. – Nes iš kur gausime įrodymus? Kiekvienas gali sakyti ką tinkamas“.

Dar viena sąveikos „sąmonė – tikrovė“ rūšis – kai išmokote naują žodį ir staiga ėmėte jį visur regėti. Arba galvoje įstrigo daina ir girdite ją visur, kur tik nueinate. Arba susimąstėte apie kokią nors problemą, o paskui jums į rankas pakliuvo straipsnis apie tai. Atrodo, lyg mintys būtų materialios ir iš mūsų lietųsi į pasaulį. Nors sutapimai dėl to nepasidaro menkiau stebuklingi, gyvenimo leitmotyvą sukuria ne mus supantis pasaulis, o žmonės ir mūsų dėmesys.

Dar viena sąveikos „sąmonė – tikrovė“ rūšis – kai išmokote naują žodį ir staiga ėmėte jį visur regėti

Arnoldas Zwicky'is, Stanfordo universiteto lingvistikos profesorius, šį efektą vadina „įprastumo iliuzija“, ir reikia suprasti, kad tai ne tas pats, kas nuojauta. Tiesiog, jei kartą ką įsidėmėjote, jūsų smegenys pasirengia pastebėti tai ir vėl. Ką tik išmoktas žodis ar sąvoka jums atrodo svarbu – tačiau lig tol galėjote matyt tai šimtus kartų ir niekad nekreipėte dėmesio. Tačiau dabar, kai kreipiate dėmesį, veikiausiai jis nuolat paklius jums į akis.

Na, ir žinoma, paskutinioji kategorija, sutapimai „sąmonė – sąmonė“ – tai išvis gryna mistika. Vienas iš tokių sutapimų pavyzdžių yra sinchropatija. Beitmanas sugalvojo šį terminą būsenai, kai žmogus per atstumą jaučia kito skausmą ar išgyvenimus. Jis turi labai asmenišką priežastį domėtis šia sutapimų rūšimi.

„1973 metų vasario 26 dieną San Franciske stovėjau prie kriauklės ir dusau,“ – sako jis, ir priduria, „– nors gerklėje nieko nebuvo“.

„San Franciske buvo maždaug 11 valanda vakaro. Kitą dieną paskambino brolis ir pranešė, kad Wilmingtone, Delaware'o valstijoje, antrą valandą dienos, kaip tik tada, kai San Franciske buvo 11 val. vakaro, uždusęs nuo gerklėn pakliuvusio kraujo, mirė tėvas. Man tai tapo stulbinamu išgyvenimu, ir ėmiau ieškoti kitų panašią patirtį turėjusių žmonių. Paaiškėjo, kad jų nemažai“.

Dviejų dvynių atvejas

Čia paliekame mokslo pasaulį ir žengiame į tikėjimo valdas. Sutapimai tuo ir nuostabūs, kad įsigudrina priklausyti abiems pasauliams. Žmonėms nutinka netikėti, jungiantys įvykiai, ir jie arba suteikia jiems prasmę arba ne.

Žmonių, kurie sutapimus vertina tiesiog kaip kuriozus, protas dažniausiai empiriškas, tačiau būtų klaidinga tvirtini, kad žmonės, randantys sutapimuose prasmę, nėra racionalūs. Mąstymo procesas, leidžiantis mums pastebėti sutapimus, yra „dalis bendros kognityvinės architektūros, turinčios padėti mums suvokti pasaulį“, sako QMUL eksperimentinės psichologijos vyr. lektorė Magda Osman. Tai tas pats racionalus procesas, kurį naudojame, siekdami suprasti priežastinius ryšius. Ir tai dar vienas būdas moksliniu požiūriu paaiškinti, kaip vyksta sutapimai, – jie yra šalutinis prasmę sukuriančios mūsų smegenų sistemos produktas.

Žmonėms patinka struktūros. Ieškome jos visur ir pastebėdami bei analizuodami, galime suprasti mus supantį pasaulį ir šiek tiek jį kontroliuoti. Jei kaskart, spragtelėję jungiklį, kitame kambario gale išvystate užsižiebiant lempą, suvokiate, kad šis jungiklis kontroliuoja tą lempą.

Kai kas sutapime pastebima struktūra, „niekas negali sakyti „taip, tai be abejonės buvo atsitiktinis įvykis” arba „šis įvykis turi konkretų priežastinį mechanizmą”, nes norint daryti tokius pareiškimus, reikėtų idealiai pažinti aplinkinį pasaulį“, paaiškina Osman.

Vietoje to mes vertiname, ar įvykis buvo grynas atsitiktinumas, ar visgi priežastis kita. Jei nugali Atsitiktinumas, šį sutapimą nurašome. Jeigu ne, iškeliame naują hipotezę, kaip surėdytas pasaulis.

Žmonėms patinka struktūros. Ieškome jos visur ir pastebėdami bei analizuodami, galime suprasti mus supantį pasaulį

Panagrinėkime vieno mėnesio amžiaus dvynių, kuriuos įsivaikino skirtingi tėvai, pavyzdį. Kai po daugelio metų jie susitiko, paaiškėjo, kad jų gyvenimuose daug panašumų. Abiejų įtėviai pavadino juos Džeimsais, abu vedę Betes ir išsiskyrę su Lindomis. Vieno dvynio vyresniojo sūnaus vardas buvo Džeimsas Alanas, o kito dvynio sūnaus – Džeimsas Alanas. Abu turėjo įbrolius Larius ir šunis Žaisliukas (Toy). Abu kentė nuo įtampos sukelto galvos skausmo ir abu atostogaudavo Floridoje, per tris kvartalus vienas nuo kito.

Iš to galima spėti, kad genetikos jėga tokia stipri, kad netgi atskirtų identiškų dvynių gyvenimai vyksta pagal tą patį scenarijų. Ir iš tiesų, dvyniai buvo Minesotos universiteto atlikto atskirtų dvynių tyrimo, kuriuo bandyta į šį klausimą atsakyti, dalis. Reikia pastebėti, kad tyrėjai nepradėjo spėlioti, kad egzistuoja genas, traukiantis žmones prie moterų, vardu Beti, ar verčiantis juos pavadinti savo šunis Žaisliukais.

Išvadas iš tokių sutapimų tikslinga, netgi kai jų struktūra nėra vientisa. Pažvelkime į kalbų mokymąsi. Vargu ar kaskart, kai vaikas girdi žodį „šuo“, netoliese bus tas pats šuo ar jo atvaizdas. Bet jeigu tėvas, sakydamas „šuo“ pakankamai kartų parodys į šeimos šunį, vaikas vis vien išmoks šio žodžio reikšmę.

„Maži vaikai turi visas priežastis būti sąmokslo teorijų šalininkais, nes jų pasaulį valdo paslaptinga ir visagalė organizacija, besinaudojanti slaptu ryšiu ir paslaptingomis galiomis – suaugusiųjų pasaulis, veikiantis pagal taisyklių sistemą, kurią augdami vaikai perpranta“, – 2006 metas išleistame sutapimų tyrime rašo, mokslininkai kognityvistai Thomasas Griffithsas ir Joshua Tenenbaumas.

Išsaugome tą gebėjimą netgi ūgtelėję ir išsiaiškinę su dauguma akivaizdžių struktūrų. Jis gali būti labai naudingas, ypač mokslininkams, ieškantiems atsakymų į neatsakytus klausimus, tačiau daugumai suaugusiųjų jų kasdieniame gyvenime bet koks naujas sutapimas, veikiausiai bus apgaulingas. Moksliniu požiūriu – tai jau tikrai. Jei tai suvokiame, numojame į tokį įvykį, pavadindami „tiesiog sutapimu“ arba, kaip Kalifornijos universiteto Berklyje psichologijos ir kognityvistikos profesorius Griffithsas, „paprastu sutapimu“.

Antra vertus, žmogui, tikinčiam ekstrasensoriniu suvokimu, mintis apie draugę prieš minutę iki jos skambučio, gali būti visai ne sutapimas, o dar vienas patvirtinimas to, kuo ir taip tiki. Tas pats pasakytina ir apie tikinčius dieviškuoju įsikišimu – atsitiktinis susitikimas su seniai prarasta meile jiems gali atrodyti ne sutapimas, o Dievo ženklas.

„Galiausiai, susiduriate su savo įsitikinimų sistemos santykio su egzistuojančia tikrove klausimu, – sako Beitmanas. – Jūs žmogus, tikintis, kad Visata susideda iš atsitiktinumų, arba žmogus, manantis, kad yra kažkas, į ką verta kreipti didesnį dėmesį? Žvelgiant į paaiškinimų diapazoną, kairėje bus atsitiktinumas, dešinėje – Dievas. Viduryje – kažką padaręs mažutėlis Bernis Beitmanas, kažką nuveikęs aš, tačiau nežinia, kaip“.

Viduryje – tai ką Griffithsas vadina „įtartinais sutapimais“.

„Man tai yra pagrindinis sutapimą apibūdinantis momentas, – jis yra sferoje tarp įsitikinimo kieno nors klaidingumu ir įsitikinimo kieno nors tikrumu“, – sako jis. Jei kurių nors įtartinų sutapimų prisirenka pakankamai, kieno nors neužtikrintumas gali virsti tikėjimu. Tokiu būdu galima padaryti mokslinį atradimą: „Hm, atrodo vis šie sergantieji cholera vandenį sėmė iš to paties šulinio“; arba virsti prietarais: „Kaskart, kai apsiaunu skirtingų porų kojines, susitikimai pavyksta“.

Tačiau šioje tarpinėje zonoje galima užstrigti ilgam – ką nors įtariant, tačiau nebūnant užtikrintam. Ir tai ypač akivaizdu, kalbant apie sutapimus, kurie įsivaizduojami kažkokio slapto ir dar neįminto realybės darnos principo įrodymais,ar kalbėsime apie sinchroniškumą ar apie mus visus siejantį tinklą Davido Mitchello dvasioje, supainiojantį mus savo struktūroj. Svarbūs ženklai gali atrodyti suplanuoti – įvykiai „nulemti“, jie vyksta dėl kažkokios priežasties, net jei ta priežastis nuo mūsų vis išslysta. Kaip apie tai sako Beitmanas: „Sutapimai traukia mūsų dėmesį į tai, kas paslaptinga, kas slepiasi nuo mūsų akių“.

Spėju, kad niekas negali įrodyti, kad to nėra, bet visiškai tiksliai neįmanoma įrodyti, kad tai yra. Tad, belieka… ne kažin kas. Jūsų vieta paaiškinimų diapazone ko gero daugiau pasako apie jus, nei apie realybę.

Suvenyrų kambarys

„Neįtikėtinumo principe“ Handas cituoja 1988 metais parengtą JAV Nacionalinės mokslų akademijos pranešimą, kuriame daroma išvada, kad „per 130 metų tyrimų periodą nebuvo aptikta jokių moksliškai pagrįstų parapsichologinių fenomenų egzistavimo įrodymų“.

„Šimtas trisdešimt metų!“ – šūkteli nustebęs Handas. Tas faktas, kad žmonės taip ilgai stengėsi rasti paranormalumo egzistavimo įrodymų, jo nuomone, buvo „akivaizdžiausiu liudijimu, kad viltis stipresnė už patirtį“.

„Per 130 metų nebuvo aptikta jokių moksliškai pagrįstų parapsichologinių fenomenų egzistavimo įrodymų“

Tačiau aš nesutinku. Galbūt, paranormalumo tyrimai – iš dalies viltis aptikti tai, ko nepavyko rasti niekam kitam. Bet regis, kad gan dažnai gyvenimiška patirtis ir vykstantys su mumis atsitikimai tampa pagrindu tikėjimui paranormalumu ar kažkokia visą realybę tvarkančia jėga. Net neužsiimdami formaliais tyrimais, žmonės stengiasi rasti paaiškinimą tam, ką patyrė. Ir struktūriškumas yra kur kas patrauklesnis paaiškinimas už atsitiktinumą.

Jūsų vieta „atsitiktinumo – apibrėžtumo“ galimybių spektre gali stipriai priklausyti nuo to, kas, jūsų supratimu, yra atsitiktinumas. Tyrimai rodo, kad, nors dauguma žmonių gan prastai susidoroja su užduotimi parašyti atsitiktinių skaičių seką, žmonės, tikintys ekstrasensoriniais gebėjimais, atlieka tai dar prasčiau. Tikintys žmonės netgi labiau nei skeptikai mano, kad pasikartojimai sekose mažiau atsitiktiniai: jų nuomone, metant monetą, atsitiktinės sekos „skaičius, skaičius, skaičius, skaičius, herbas“ tikimybė mažesnė, nei sekos „skaičius, herbas, skaičius, herbas, skaičius“, nors statistikos požiūriu jos vienodos.

Taigi, psichologija padeda paaiškinti, kaip ir kodėl pastebime sutapimus ir kodėl norime, kad jie ką nors reikštų, o tikimybių teorija paaiškina, kodėl atrodo, kad jie vyksta taip dažnai. Tačiau norint paaiškinti bet kurį konkretų sutapimą, reikia išpainioti tokį sprendimų, aplinkybių ir įvykių grandinių rezginį, kad netgi jei kam nors pavyktų, tai niekaip nepadėtų išspręsti bet kurio kito sutapimo mįslių.

Jungas, panašu, dėl to apmaudaudavo. „Tačiau norėdami kaip nors suvokti tokius unikalius ar retus įvykius, pakliūname į „unikalių“, lygiai kaip ir individualių apibūdinimų priklausomybę, – rašė jis, prarasdamas bendros mokslinės teorijos, aiškinančios šiuos keistus nutikimus, sukūrimo viltį. – Iš to rastųsi tik chaotiškas įdomių egzempliorių rinkinys, kaip senas gamtos istorijos muziejus, kuriame greta išdėstytos suakmenėjusios fosilijos, anatominiai monstrai mėgintuvėliuose, mandragoro šaknis ir sudžiovinta undinė“.

Toks aprašymas turėtų atrodyti nepatrauklus (be abejo, visa tai reikia sutvarkyti!), tačiau man, turiu pripažinti, patinka įvaizdis sutapimų kaip neradusių pritaikymo visokiausių keistenybių ir mažmožių pilno suvenyrų kambario. Gal tai ir nėra pats patraukliausias variantas, bet „chaotiškas įdomių egzempliorių rinkinys“ – tai viskas, ką turime.

Komentarai (6)