Paslaptingas Lozoriaus fenomenas: tikros medicinos istorijos, kai atgyja mirusieji  (2)

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

V. Adhiyamanas taip pat mano, kad daug atvejų lieka nutylėti dėl privatumo įstatymų. „Kad mokslinėje literatūroje būtų aprašytas toks atvejis, reikia gauti šeimos sutikimą. Tai padaryti būna tikrai sunku, kai bet koks pasitikėjimas tarp medikų ir šeimos būna žlugęs“, - teigė jis.

Dėl šios priežasties tyrinėti savaiminį atgijimą yra itin sudėtinga ir tikslūs mechanizmai, kurie sukelia šį fenomeną, lieka spekuliatyvūs. Tačiau galima pastebėti, kad visus oficialiai praneštus atgijimo atvejus sieja vienas bendras dalykas – visiems pacientams prieš tai būdavo taikomas kardiopulmonarinis gaivinimas.

Viena populiari versija yra susijusi su dinamine hiperinfliacija, kuri gali pasireikšti dirbtinio kvėpavimo metu, jei plaučiai greitai pripildomi oro, nepaliekant adekvataus laiko orui išeiti. Padidėjęs spaudimas plaučiuose gali apriboti kraujo atitekėjimą į širdį ir net sutrikdyti ar visai sustabdyti širdies darbą.

„Kai mes kvėpuojame, mes orą įtraukiame, sukurdami neigiamą spaudimą. Tuo tarpu plaučių ventiliavimo aparatas orą įpučia, sukeldamas teigiamą spaudimą, - aiškino L. Daugherty. – Jei paciento širdis nėra sveika ir normaliai nefunkcionuoja, tuomet krūtinėje padidėjęs spaudimas sumažina kraujo kiekį, kuris grįžta į širdį, o tai dar labiau pakenkia jos funkcijai“.

Teoriškai, medikams nutraukus kardiopulmonarinį gaivinimą, dinaminės hiperinfliacijos sukeltas spaudimas plaučiuose turėtų grįžti prie normalaus ir kraujas turėtų pradėti lengviau cirkuliuoti, sukeldamas savaiminio atgijimo poveikį.

Kiti mokslininkai spėlioja, kad dėl dinaminės hiperinfliacijos gaivinimo metu suleisti vaistai lėčiau pasiekia širdį. Kai tik gaivinimas nutraukiamas ir kraujo tekėjimas tampa normalus, vaistai pasiekia savo tikslą ir sukelia pagerėjimą.

Dar kitos galimos atgijimo priežastys kai kuriais atvejais siejamos su hiperkalemija, arba padidėjusiu kalio kiekiu kraujyje. Itin didelis kalio kiekis trikdo širdies funkcijas. Kai gydytojai pacientui suleidžia kalcio, gliukozės, insulino, natrio bikarbonato ar kitų vaistų, kurie sumažina kalio kiekį, širdies plakimas atsinaujina.

Nors Lozoriaus fenomeno pagrindiniai principai lieka neaiškūs, gydytojai gali apsidrausti, kad pernelyg anksti „nepalaidotų“ paciento. V. Adhiyamanas rekomenduoja gydytojams įspėti šeimos narius, kad gaivinimas buvo nutrauktas, mažiausiai 10 – 15 minučių dar stebėti pacientą ir tik po to paskelbti jo mirtį.

„Mirtis nėra įvykis. Tai procesas. Ji ateina pamažu, kai organai pradeda nebevykdyti savo funkcijų. Kol nesi visiškai tikras, nereikėtų skelbti mirties“, - teigė jis. Tačiau kai kuriais atvejais gydytojai būna spaudžiami laiko ir privalo kuo greičiau nubrėžti aiškią liniją tarp gyvenimo ir mirties – ypač kalbant apie organų donorystę ir transplantaciją. Mirusio donoro taisyklė, laikoma etiniu organų transplantacijos standartu, teigia, kad „gyvybiškai svarbūs organai turėtų būti paimti tik iš mirusių pacientų“.

Kad organas būtų sėkmingai persodintas, jis turi būti greitai pašalintas, kad patirtų minimalią žalą dėl kraujotakos stokos. Pacientų, kurių smegenys jau yra mirusios, atveju išeitis paprasta: jie prijungiami prie gyvybę palaikančių aparatų, kurie užtikrina kraujotaką.

Tačiau turint pacientą, kuris miršta dėl kardiologinių priežasčių, gydytojų dilema būna kur kas sunkesnė: jiems tenka laukti ir pakankamai ilgai, kol pacientas bus pripažintas mirusiu, ir pakankamai trumpai, kad būtų išsaugoti gyvybiškai svarbūs organai, galintys išgelbėti kitų žmonių gyvybes.

„Tai savaime užprogramuoja įtampą, nes kuo ilgiau lauksi, tuo ilgiau organai negaus kraujo, o tai didina tikimybę, kad jie nebetiks. Taigi negalima laukti pernelyg ilgai, - sakė medicinos profesorius ir etikos konsultacinio komiteto narys Jamesas Kirkpatrickas iš Vašingtono universiteto Medicinos mokyklos. – Tačiau tenka įsitikinti, kad pacientas nebeatgis, nes teoriškai jo širdis ir plaučiai nėra pažeisti negrįžtamai ir gali būti prikelti gyvenimui“.

Šuo metu laikas, kurį rekomenduojama pralaukti organų donorystės atvejais po kardiologinės mirties, yra gana skirtingas. Medicinos institutas rekomenduoja palaukti mažiausiai penkias minutes, tuo tarpu Amerikos transplantacijų chirurgų draugija ir Kritinės priežiūros medicinos draugija rekomenduoja laukti tik dvi minutes.

Vienas 2012 metų tyrimas, pavyzdžiui, stebėjo 73 potencialius organų donorus po kardiologinės mirties. Tyrimas parodė, kad po dviejų minučių nebeatgijo nė vienas pacientas – tačiau nė vienas iš šių pacientų nebuvo gavęs kardiopulmonarinio gaivinimo. Patvirtinti nacionalines gaires taip pat gali būti sudėtinga, nes dalis žmonių skeptiškai žiūri į savaiminį atgijimą.

„Nuoširdžiai sakau, kai kurie žmonės tuo netiki, - sakė L. Daugherty. – Pora pavyzdžių kaip šie tikrai nepakeis tvarkos, kaip medikams reikia pripažinti mirtį“.

Šiuo metu gyvybę palaikančių medicinos technologijų ir gaivinimo technikų pažanga tik pridėjo papildomų niuansų bei sudėtingumo ir verčia kelti tolesnius klausimus, pavyzdžiui, kokiu momentu mirtis, kalbant kliniškai, tampa nebegrįžtama?

„Nors tai itin retas ir prastai išaiškintas reiškinys, vis tiek reikia būti labai atsargiam, prieš paskelbiant kažką mirusiu. Tai tikrai priežastis susirūpinti“, - sakė L. Daugherty.

Aut. teisės: delfi.lt
(30)
(0)
(30)

Komentarai (2)