Kita įdomi radinių grupė yra rožiniai. Rožinio karoliukų rasta dvylikoje karstų. Tai įvairių formų apvalūs ir ovalūs mediniai ir kauliniai rožinio karoliukai. Karste Nr. 26 rasti rožinio fragmentai, kur 36 mediniai karoliukai sujungti vario lydinio grandinėle. Ant to paties rožinio kabėjo ir apvalus vario lydinio medalionas su Jėzuitų ordino šventųjų atvaizdais.

Averse pavaizduotas šv. Ignacas Lojola (1491–1556 m.) ir įrašas S. IGN. DE LOI, reverse – šv. Pranciškus Ksaveras (1506–1552 m.) ir įrašas S.FRANC.XA. Jėzuitas šv. Pranciškus Ksaveras buvo bebaimis Bažnyčios misionierius ir vienas pirmųjų Jėzaus Draugijos įkūrėjo šv. Ignaco Lojolos bendražygių.

Tyrimų metu nustatyta, kad 7 palaidotieji buvo iki 30 metų amžiaus, 13 – iki 40 metų amžiaus, dar 13 – iki 50 metų amžiaus ir 16 – vyresnio nei 50 metų amžiaus. Karstuose rasti paramanai, unitų kunigų dėvėti epitrachilionai, palaidotųjų pavardės ir jų pareigos ant karstų rodo, kad dauguma rūsyje tirtų palaidojimų – vienuolių bazilijonų.

Užrašai ant karstų rodo, kad jie laidoti tarp 1717 ir 1788 m. Matyt, ir kiti karstai bei palaidojimai šioje kriptoje datuotini XVIII a., nors atneštieji iš kitur karstai gali būti ir kiek ankstesni.

Tolimesnių tyrimų perspektyva

Karstai su ištirtais palaidojimais laikinai sudėti bažnyčios kairiajame šone esančioje patalpoje. Radiniai bendru bažnyčios ir Kultūros paveldo departamento bei tyrėjų sutarimu iki būsimo perlaidojimo ir tolesnio saugojimo būsimame šios bažnyčios muziejuje arba palaidojimo kriptoje saugomi LDM Prano Gudyno restauravimo centre.

Kultūros paveldo departamentas ir unitų bažnyčia nutarė šiais metais organizuoti ir finansuoti tolesnius šio rūsio archeologinius tyrimus, t.y. ištirti rūsyje galbūt užkastus kitus palaidojimus ir tik po to spręsti klausimą dėl rūsio patalpos sutvarkymo ir parengimo kitoje vietoje pagarbiai perlaidoti ištirtus palaidojimus.

Aktyvūs Vilniaus gyvenimo dalyviai

Stačiatikiai nuo pat Vilniaus įsikūrimo buvo viena iš pagrindinių miesto etnokonfesinių grupių. XV a. pradžioje jų gausiausiai apgyvendintoje dalyje, vadinamajame „rusų mieste“, arba civitas Ruthenica, veikė jau keliolika cerkvių. Viena iš jų – ant kalvos prie vėliau iškilusių Aušros vartų maždaug 1374 m. pastatyta Švč. Trejybės cerkvė.

Prie jos XV a. antrojoje pusėje pradėjo veikti ir vyrų vienuolynas. Cerkvė greitai tapo reikšmingu stačiatikiškosios kultūros centru ir susilaukdavo paramos iš tokių magnatų kaip kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis. Jo rūpesčiu XVI a. pradžioje vietoje medinės iškilo monumentali mūrinė cerkvė ir varpinė.

Dar labiau šio centro reikšmė išaugo po 1596 m. sudarytos Brastos unijos, kuri žymėjo naujos – graikų apeigų katalikų, arba unitų – konfesijos užgimimą. Unitai išlaikė Rytų liturginę tradiciją ir apeigas, tačiau bažnyčios galva pripažino jau nebe Konstantinopolio patriarchą, bet Romos popiežių.

Nors uniją rėmė valdovai, reikėjo labai pasistengti, kad ji būtų įgyvendinta ir pasiektų platesnius tikinčiųjų, tik nominaliai tapusių unitais, sluoksnius.

Įgyvendinant uniją buvo reformuotas Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas (Ordo Divi Basilii Magni), arba bazilijonai. XVII a. pradžioje vienuolijos reformų ėmėsi Vilniaus vienuolyno vyresnysis, vėliau Kijevo unitų metropolitas Juozapas Benjaminas Rutskis ir jo bendražygis šv. Juozapatas Kuncevičius, paskui tapęs Polocko unitų arkivyskupu ir 1623 m. ten pat nukankintas. J.B.Rutskio ir J Kuncevičiaus vykdytos reformos apėmė keletą vienuolijos gyvenimo sričių.

Viena vertus, jos atnešė organizacinių-struktūrinių pokyčių: 1617 m. buvo įsteigta Švč. Trejybės bazilijonų provincija, taigi iki tol autonomiškai tvarkęsi vienuolynai tapo pavaldūs centrinei provincijos valdžiai. Kita vertus, reformos paveikė ir vidaus gyvenimą.

Nors ordino santvarkos pagrindu ir toliau išliko Šv. Bazilijaus Didžiojo regula, kur kas labiau akcentuotas vienuolių išsilavinimas, o bazilijonai katalikų ordinų pavyzdžiu iš kontempliuojančių atsiskyrėlių tapo vienuoliais, aktyviai besidarbuojančiais mokyklose, spaustuvėse ir misijose. Prie vienuolyno veikė ne tik mokykla, bet ir spaustuvė, kurioje per daugiau nei 170 metų buvo išspausdinta maždaug 230 daugiausia religinio turinio knygų.

Bazilijonai greitai įsiliejo į Vilniaus popiežiškosios seminarijos studentų gretas. Iki 1773 m. seminarijoje filosofo arba teologo išsilavinimą įgijo daugiau nei 80 bazilijonų. Tai liudija didelę išsilavinimo ir tinkamo teologinio pasirengimo reikšmę ordinui.

Religinio ir socialinio gyvenimo centras

Švč. Trejybės bažnyčia, kaip ir kiekviena ankstyvųjų naujųjų laikų bažnyčia, buvo religinio ir socialinio gyvenimo centras. Taigi nenuostabu, kad vienuolyno dienoraštyje matome išties įvairų ir įvykių kupiną XVIII a. antrosios pusės gyvenimą – šios bažnyčios ir vienuolyno kasdienio gyvenimo pulsą. Vienuoliai dalyvaudavo savo ir kitų vienuolijų bažnyčių religinėse apeigose, minėdavo šventes, disputuodavo teologijos klausimais, keliaudavo į kitus ordino provincijos vienuolynus, dalyvaudavo teismuose, rūpindavosi vienuolyno ir bažnyčios atnaujinimo darbais ar špitolėje globojamais vargšais.

Intensyvus vienuolių ir pasauliečių bendravimas neapsiribodavo vien tikėjimo sfera. Akivaizdu, kad ypatingi ryšiai siejo bazilijonus ir Vilniaus valdantįjį elitą, visų pirma unitiškąją dalį. Vienuolyne, dalyvaujant vyresniajam, būdavo rengiamos specialios sesijos, kuriose buvo sprendžiami su unitų špitolėmis susiję klausimai.

Po burmistrų ir tarėjų rinkimų magistratas „pagal seną paprotį“ susirinkdavo Švč. Trejybės bažnyčioje, kur dalyvaudavo iškilmingose mišiose, o kitą dieną maldoje būdavo prisimenami visi magistrato mirusieji. Antai 1777 m. sausio 19 d. vienuolyno dienoraštyje rašyta: „Išrinkti burmistrai – Nikodemas Pšemeneckis ir Juozapatas Minkevičius, – prieš duodami priesaiką, su visu magistratu atėjo išklausyti mišių, kurių metu išrinktiesiems burmistrams buvo duota pabučiuoti Evangeliją ir pateną. Pasibaigus šventosioms mišioms, jo malonybė tėvas vyresnysis iškilmingai sveikino visą magistratą ir išrinktuosius burmistrus. Rytojaus dieną buvo laikomos mišios už visus mirusius magistrato narius.“

Mirties samprata XVII–XVIII amžiuje

Dar vienas vienuolių ir pasauliečių bendravimo aspektas buvo mirtis. Viena vertus, vienuolių maldos buvo suvokiamos kaip turinčios ypatingą galią, todėl žmonės apdovanodavo vienuolius ir prašydavo melstis už juos, tikėdami, kad tai padės sutrumpinti skaistykloje praleisimą laiką ir išsaugoti jų atminimą. Kita vertus, kiekvienas pamaldus krikščionis trokšdavo būti palaidotas bažnyčioje ar bent jau kuo arčiau jos sienų.

Atsižvelgiant į šį tikinčiųjų poreikį, bažnyčios neretai būdavo statomos iš karto integruojant laidojimui skirtas erdves į jų struktūrą. Visa tai turėjo ne tik akivaizdžią religinę, bet ir socialinę reikšmę, kadangi tiek maldos už mirusiuosius, tiek jų laidojimas bažnyčioje tapdavo galimybe užmegzti artimesnius ryšius su bendruomenėmis, kurių politinė ir materialinė parama palengvindavo vienuolių gyvenimą.

Iš XVII a. antrosios pusės – XVIII a. vilniečių testamentų matyti, kad turtingesni žmonės dažnai pageidaudavo būti palaidoti (ir būdavo laidojami) ne tik bazilijonų, bet ir senosios regulos karmelitų Visų Šventųjų, dominikonų Šv. Dvasios, bernardinų ir kitose bažnyčiose, taip pat stačiatikių Šv. Dvasios cerkvėje įrengtose kriptose.

Palaidojimo vietą nulemdavo ne karštas tikėjimas, bet socialinė padėtis. „Švenčiausiose“ vietose, tai yra bažnyčios viduje ir kuo arčiau pagrindinio altoriaus, būdavo laidojami svarbias pareigas ėję ar kitaip nusipelnę vienuoliai ir didelę įtaką turėję pasauliečiai, tuo metu ne tokie svarbūs žmonės būdavo laidojami šventoriuje už bažnyčios sienų.

Štai įrašas ant karsto Nr. 26 liudija, kad kriptoje buvo palaidotas Liadų (Baltarusija) vienuolyno vyresnysis ir ordino generalinis prokuratorius Florijonas Valickis, miręs 1750 m. liepos 6 d., būdamas 37 metų amžiaus, 11 metų praleidęs vienuolijoje. Kriptoje po (anuomet) palaimintojo Juozapato altoriumi, esančiu pagrindinio altoriaus dešinėje, 1778 m. rugpjūčio 12 d. buvo palaidotas vienuolyno geradarys burmistras Konradas Žilka.

Daugiau nei keturiasdešimt metų bažnyčioje ir vienuolyne tarnavęs Aleksiejus buvo palaidotas bažnyčios šventoriuje. Vilniaus bazilijonų vienuolyno statinių ansamblio Švč. Trejybės bažnyčios tvarkymo darbus organizuoja ir finansuoja Kultūros paveldo departamentas kartu su Šv. Juozapato bazilijonų ordinu.

Tyrimams vadovavo prof. Albinas Kuncevičius, istorinę medžiagą apie unitus, jų bažnyčią ir palaidojimus surinko doktorantas Martynas Jakulis, palaikų antropologinius tyrimus atliko doktorantė Justina Kozakaitė, karstuose surastus radinius konservavo ir aprašė aukščiausios kategorijos archeologinių radinių restauratorė, dėstytoja Vytautė Lukšėnienė. Tyrimo ir fiksavimo darbus vykdė ir archeologijos studentai, kuriems kartu tai buvo ir archeologinė-antropologinė praktika.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Vilniaus universitetas

Komentarai (1)