Manoma, kad moterys yra mažiau agresyvios už vyrus, todėl rečiau nusikalsta ir dar rečiau tampa ypač pagarsėjusiomis serijinėmis žudikėmis. Vis dėlto, šios tendencijos keičiasi.

Panevėžio pataisos namuose kalinčios žudikės sudaro apie trečdalį visų čia bausmę atliekančių nuteistų moterų. Kelios iš jų – dukart žudikės, tačiau jos nė kiek nesiskiria nuo kitų nuteistųjų, yra ramios, neišsišokėlės, neįžūlios.

Dažniausia tokių nužudymų priežastis – alkoholis, asociali aplinka, patirtas smurtas, įvykdytas nusikaltimas daugeliu atvejų nebuvo planuotas – buvo stichiškas arba net „išlauktas“, ilgai kentus aplinkinių smurtą, viską praradus.

Kitose pasaulio valstybėse žudikės panašios, tačiau yra ir esminių skirtumų. Lietuvoje mes dar neturime serijinių žudikių, tačiau ir tose šalyse, kur jų yra, moterų žudikių psichologija dar labai mažai nagrinėta. Visą laiką manoma, kad moterys – silpnoji lytis ir žudo tik išskirtiniais atvejais.

Psichologas Marvinas Cukermanas kartu su kolega Tomu Braujersu daugelį metų tiria masinių žudikų savybes ir jų nusikaltimus, bet tik po kelerių metų tyrimų psichologai suvokė, kiek mažai yra žinoma apie moteris, kurios įvykdo kraupiausias žmogžudystes. Todėl mokslininkai nusprendė ištirti savybes, kurios būdingos būtent moterims serijinėms žudikėms.

Jie tyrė informaciją apie 64 serijines žudikes. Psichologams pavyko išskirti kelias pagrindines serijinių žudikių savybes. Daugelis šių moterų priklausė vidutinei ar aukštesnei socialinei klasei. Beveik visos (92 proc.) pažinojo savo aukas ir buvo baltosios rasės. Dažniausiai aukas nunuodydavo, o pagrindinis jų nusikaltimo motyvas buvo pinigai.

Daugelis šių moterų turėjo universitetinį ar kitą aukštesnįjį išsilavinimą. Jų profesijos buvo pačios įvairiausios: nuo tikybos mokytojos – iki prostitutės.

Negailestingos medikės

Vis dėlto beveik 40 proc. serijinių žudikių dirbo srityse, kurios susijusios su sveikatos priežiūra – seselėmis, slaugėmis.

1993 metų gegužę medicinos sesuo Beverli Alit, kuri labiau žinoma kaip Mirties angelas, buvo nuteista už 4 vaikų nužudymą. Tuoj po teismo laikraštis „Daily Express“ rašė: „Moterys turi saugoti savo vaikus, o ne jiems kenkti. Net mūsų dienomis prievarta išlieka vyrų prerogatyva. Medicinos seserų pareiga – padėti žmonėms. Kai jos daro priešingai, tai atrodo labai bjauriai ir prieštarauja biologijai“.

Amerikietė medicinos sesuo Dženi Džonson yra nužudžiusi nuo 11 iki 46 vaikų. Ji suleisdavo vaikams injekcijas, kad sukeltų priepuolį, o po to pati tuos vaikus gydydavo tikėdamasi, kad bus paskatinta už gerą darbą.

Po tokio „gydymo“ daugelis vaikų neišgyveno, tačiau kiek tiksliai, suskaičiuoti buvo neįmanoma, nes ligos istorijos buvo sunaikintos. 1985 metais ši medicinos sesuo buvo nuteista 99 metus kalėti, tačiau pagal tos valstijos įstatymus atbuvusi trečdalį bausmės ji galės prašytis į laisvę. Tą padaryti ji galės jau kitais metais.

Apie 22 proc. serijinių žudikių buvo auklės ar pačios turėjo vaikų. Dauguma šių nusikaltėlių buvo keletą kartų ištekėjusios, o kai kurios net po septynis kartus. M. Cukermanas pastebėjo, kad daugelis žudikių buvo gan patrauklios moterys. Kelios netgi labai gražios.

Tyrėjams nepavyko išsiaiškinti visų moterų religijos. Bet kitos, kurių tikėjimas buvo įvardytas – krikščionės. Apie du trečdalius žudikių aukomis pasirinko savo gimines ir artimuosius. Kone trečdalis gyvybę atėmė savo vyrams.

Septynių tipų

Kiti mokslininkai išskiria septynis serijinių žudikių tipus: juodosios našlės, mirties angelo, seksualinės plėšrūnės, kerštingosios žudikės, pasipelnyti siekiančios nusikaltėlės, grupėse dirbančios žudikės bei psichiškai nestabilios žudikės tipą.

Ir lietuvėms žudikėms tinka panašūs apibūdinimai, kuriuos, atlikdami tyrimą apie žudikes, nustatė užsienio mokslininkai.

Tris augino, du nužudė

Panašiai kaip ir pasaulyje Lietuvoje vaikų žudikės išimtinai moterys. Psichologų atlikti tyrimai rodo, kad vaikžudės dažniausiai pačios būna patyrusios smurtą, dažnai yra užguitos savo vyrų (ar sugyventinių), nuo jų priklausomos. Vyras agresorius dažniausiai nesisaugo, pasitaiko, kad ir prievartauja. Įbauginta moteris gali imti slėpti savo nėštumą, kol galiausiai jai ima atrodyti, jog geriausias būdas visa tai išspręsti – sunaikinti kūdikį.

Su vyru Vilkaviškyje, sodo namelyje, 3 vaikus auginusi Ineta Dzinguvienė buvo laikoma normalia motina, apie ją jokių neigiamų faktų neturėjo nei policija, nei Vaiko teisių apsaugos skyrius. Bet 2010-ųjų balandį vilkaviškietė žaibiškai išgarsėjo, kai škotų žiniasklaida pranešė, jog prieš keletą mėnesių pas vyrą į Škotiją su vaikais atvykusi Ineta ligoninėje pagimdė sūnelį ir po paros dienų namie jį uždusino.

Škotiją sudrebinęs įvykis buvo gana greitai atskleistas, moteris nuteista kalėti iki gyvos galvos.

Tačiau, kai buvo parduotas Dzingų sodo namelis Vilkaviškyje, paaiškėjo, kad Ineta yra nužudžiusi ir dar vieną savo kūdikį. Naujieji šio būsto šeimininkai, tvarkydami palėpę, čia aptiko apdulkėjusį, bet naują lagaminą. Jame buvo į polietileninį maišelį įkištas naujagimės lavonėlis. Netrukus buvo nustatyta, kad naujagimė buvo uždusinta, ir įtarta, kad tai buvo ketvirtasis I. Dzinguvienės vaikelis, gimęs 2009-ųjų balandį.

Po kurio laiko „mirtininkė“ buvo pargabenta į gimtinę ir įkurdinta už lietuviškų grotų. Tikėtasi, kad I. Dzinguvienė, būdama sveiko proto moteris, bent teisme paaiškins, kas paskatino ją griebtis vaikžudysčių, tačiau mažakalbė teisiamoji tikino negalinti paaiškinti, kodėl taip padariusi.

Priežastis tik spėjama

Teismas patikėjo, kad I. Dzinguvienės sutuoktinis Arūnas apie jos nėštumą nieko nežinojo. Į teismo posėdžius vyras neatvyko – esą gyvena Škotijoje, prižiūri 3 savo vaikus ir neturi ką pasakyti. Teisiamoji sutiko, kad jis byloje nedalyvautų, o atlikus DNR tyrimą, nustatyta, kad nužudytoji Paulina – ne A. Dzingaus dukra.

Čia turbūt ir gali slypėti pagrindinė žiaurios vaikžudystės paslaptis. O kadangi 2009 metais I. Dzinguvienės įvykdytas nusikaltimas tuokart liko neatskleistas, tai šiai moteriai lygiai po metų, tik jau Škotijoje, turbūt buvo jau lengviau ryžtis antram tokiam nusikaltimui.

Tad kokia ji, du naujagimius nužudžiusi jauna moteris? Grubi? Akiplėša? Negailestinga? Abejinga? Alkoholyje paskandinusi sveiką protą? Skurdo iškankinta daugiavaikė mama? Kaip bebūtų keista, bet į visus šiuos klausimus galima atsakyti – ne. „Tylenė, vieniša, išgyvena dėl įvykdytų nusikaltimų, kalba apie Škotijoje likusius savo vaikus ir jų ilgisi“, – pasakojo I. Dzinguvienės advokatė A. Neniškienė.

Teisiamąją kaltinęs prokuroras prašė skirti vaikžudei 18 metų įkalinimo bausmę. Kauno apygardos teismas už kūdikio nužudymą jai skyrė 15 metų nelaisvės.

Atliko pusę bausmės

Ilgą laiką buvo galvojama, kad ir klaipėdietė Viktorija Filiponenko yra dviejų savo kūdikių žudikė. Tačiau teisme prokurorams pavyko įrodyti tik tai, kad ji 2009-ųjų gegužę savo vieną naujagimį pasmaugė ir įmetė į šiukšlių konteinerį, o ten pat įmestas dvynukas buvo gimęs negyvas. Šiuo metu V. Filiponenko, 2012 metais nuteista kalėti 10 metų, jau išleista į laisvę lygtinai.

Filiponenko į Lietuvoje nuteistų vaikžudžių istoriją įėjo kaip viena išvaizdžiausių nusikaltėlių – bent taip rašo interneto skaitytojai. Išties ji yra ypatinga moteris jau vien dėl to, kad du kartus pagimdė po dvynių porą. 2009-ųjų gegužę – dvynius sūnelius, o 2011-ųjų pradžioje, Ispanijoje, kur slapstėsi dėl Lietuvoje įvykdytos vaikžudystės – dvynukes mergaites. Jas augina tėvas iš Ekvadoro.

Žinia apie tik pusę bausmės atlikusios V. Filiponenko paleidimą į laisvę itin papiktino daugybę žmonių, manančių, kad vaikžudes už grotų reikėtų laikyti bent tiek laiko, kiek jos vis dar gali pastoti. Šie žmonės teigia, kad ne tik alkoholis, bedarbystė ir nesveika psichika daro Lietuvą vaikžudysčių kraštu, bet ir simbolinės bausmės už tokius žiaurius nusikaltimus.

Nužudė septynis vyrus

Kaip seksualinės plėšrūnės pavyzdys enciklopedijose pateikiama Elina Vurnos iš JAV. Tačiau psichologai iki šiol ginčijasi, ar E. Vurnos gali būti laikoma tikra seksualine plėšrūne. Nors trys jos aukos buvo paliktos nuogos, tačiau pati Elina apklausose niekuomet neminėjo seksualinio pasitenkinimo kaip paskatos nusikaltimui.

Sulaikyta ši moteris prisipažino per maždaug vienerius metus nužudžiusi septynis vyrus. Kaip ir dauguma serijinių žudikų Elinos vaikystė buvo sudėtinga. Ji gimė 1956 metais dviems paaugliams tėvams, kurie vos gimus mergaitei išsiskyrė. Tėvas buvo alkoholikas bei vaikų tvirkintojas ir nedalyvavo mergaitės gyvenime. 

Elinos motina irgi buvo alkoholikė ir paliko mergaitę, šiai nesulaukus nė vienerių. Mergaitę ir jos broliuką augino alkoholikai seneliai, kurie prieš vaikus smurtavo fiziškai ir emociškai. Elina vaikystėje turėjo daugybę elgesio problemų, pasižymėjo aštriu charakteriu, sunkiai mezgė draugystes. Nuo devynerių metų amžiaus mergaitė pradėjo vogti iš namų ir iš kitų vaikų, sukėlusi gaisrą apdegė veidą ir rankas.

Sulaukusi 13-os mergaitė pastojo, tačiau tėvas liko neaiškus. Mergaitė slėpė nėštumą šešis mėnesius. Sužinoję žinią seneliai išsiuntė Eliną į specialius netekėjusių merginų namus ir privertė atsisakyti gimusio vaiko.

Mergina paauglystėje nuolatos girtuokliavo ir sulaukusi 15 metų pabėgo iš namų. Tuomet ji ėmėsi prašyti išmaldos gatvėse, apgaudinėti, verstis prostitucija. Būdama paauglė buvo keletą kartų išprievartauta. Būdama 22-ejų mergina mėgino nusižudyti, nes ją atstūmė mylimasis – šovė sau į pilvą, gulėjo ligoninėje, išėjusi iš jos perdozavo raminamųjų. Užsiimdama prostitucija Elina nuolat gerdavo, buvo ne kartą sumušta, išprievartauta mažiausiai 12 kartų.

Visos jos aukos buvo vidutinio ar vyresnio amžiaus kaukazietiškos išvaizdos vyrai, tačiau aiškių priežasčių, kodėl ji juos žudė, nėra. Pavyzdžiui, pasakodama pirmojo nužudymo motyvus ji iš pradžių teigė pamaniusi, esą vyriškis ketina atsiimti pinigus, kuriuos buvo sumokėjęs už seksą, todėl jį nušovė. Kiek vėliau Elina aiškino, kad nužudytasis vyras jai nesumokėjo, bet siekė sekso. 2002 metais šiai moteriai buvo įvykdyta mirties bausmė. Apie Eliną Vurnos yra sukurti keli filmai.

Vaikus sumetė į upę

Kokio tipo žmogžudėms reikėtų priskirti Lukiškėse kalinčią iki gyvos galvos nuteistą Almą Bružaitę, sunku net pasakyti, tačiau, kad ši moteris laisvėje turėjo rimtų asmenybės sutrikimų, aišku ne tik specialistams.

Kraupųjį nusikaltimą A. Bružaitė, tuo metu ji buvo ištekėjusi už Virgilijaus Jonaičio ir turėjo jo pavardę, įvykdė 2007-ųjų kovo 20-ąją, būdama namie viena su savo 5 vaikais. Sulaukusi grįžusių iš mokyklos sūnų Tomo (8 m.) ir Manto (12 m.), motina juos pavalgydino, po vieną nusiviliojo į rūsį ir, užmetusi ant kaklo virvę, pasmaugė. Po to vaikų kūnelius sumetė į šeimos mikroautobusiuką ir, pavažiavusi gerą kilometrą, sumetė į Kražantės upę. Grįžusi namo, sudegino virvę, paslėpė negausius įkalčius.

Vakare iš darbo grįžęs Almos vyras Virgilijus žmoną rado labai sunerimusią – Tomas su Mantu, girdi, išėjo iš namų ir dingo. Sutuoktiniai kreipėsi į policiją. Kitą dieną berniukų ieškojo visas būrys policininkų, ugniagesių bei kariškių, bet viskas veltui.

Antrąją parą vaikų kūnus upėje surado pati A. Jonaitienė. Nustatę, kad berniukai ne patys nuskendo, o buvo pasmaugti, kriminalistai subūrė tyrėjų grupę.

Alpo be ašarų

Tyrėjai, apklausę šimtus žmonių, išsiaiškino, kad A. Bružaitė-Jonaitienė sako netiesą. Kriminalistai ėmė slapta motiną stebėti, o ši pervaidino ir išsidavė. Per vaikų laidotuves Alma raudojo be ašarų, alpo, todėl buvo paguldyta į ligoninę. Bet vos tik medikai „nelaimėlę“ paliko palatoje vieną, ši atkutusi ėmė rašyti meilias žinutes meilužiui.

„Aktorė“ buvo suimta. Porą dienų atkakliai melavusi, ji pagaliau palūžo, apsipylė nebesuvaidintomis ašaromis ir prisipažino. Tada parodė, kaip pasmaugė vaikus, kaip vežė ir skandino jų kūnus.

Bružaitė kriminalistams papasakojo buvusi labai nelaiminga. Užaugusi girtuoklių šeimoje, nesukūrė darnios ir savosios – su vyru Virgiu nesutarė, kentėjo nuo rutinos, nesibaigiančių ūkio darbų, šokinėjimo aplink penkis vaikus. Nors Alma kaltino sutuoktinį smurtu, bet pati irgi buvo ne šventoji. Susitikinėjo su tolimųjų reisų vairuotoju iš Šiaulių, po to – su viengungiu iš Anykščių, pas kurį buvo pabėgusi iš namų kelioms paroms.

„Galiu teigti, kad būtent tų berniukų nužudymas buvo kerštas vyrui V. Jonaičiui, – žurnalistams yra sakęs vienas nusikaltimo tyrimo grupės vadovų Robertas Krikštaponis, kuriam A. Bružaitė-Jonaitienė asmeniškai prisipažino. – Vyro A. Bružaitė-Jonaitienė nekentė, nes neišsipildė jos svajonės dėl laimingos šeimos. Atvirkščiai – Alma patirdavo nuolatinį sutuoktinio smurtą.

Apie tai daug kalbėjomės su psichologais, kurie analizavo JAV bei Kanados mokslininkų tyrimus apie moteris, nužudžiusias savo vaikus. Jos jau vaikystėje buvo patyrusios smurtą, vėliau – savo vyrų prievartą, depresiją. Visa tai išgyveno ir Alma, kol vieną dieną palūžusi, pati gerai nesuvokdama, ką daro, pasmaugė vaikus.“

Tarkime, taip ir buvo. Tačiau, jei A. Bružaitė-Jonaitienė norėjo keršyti vyrui, kodėl, pavyzdžiui, jo nenunuodijo, o atėmė gyvybę niekuo dėtiems vaikeliams? Argi tai sveiko žmogaus logika?

Psichiatrų nuomone, visiškai normalus žmogus taip nepasielgtų. Alma, be jokios abejonės, turi rimtų asmenybės sutrikimų. Bet tai ne psichikos liga.

Asmenybės sutrikimai – tai kraštutinių asmenybės bruožų pasireiškimas. Skirtingai nei ligos, asmenybės sutrikimai paprastai pasireiškia paauglystėje ir išlieka visą gyvenimą. Kai sutrikimas nedidelis, žmogus išmoksta puikiai prisitaikyti. Juk niekas nekviečia greitosios pagalbos savimylai ar isterikui, o tik sako, kad toks jau to žmogelio charakteris. Bet jei asmenybės sutrikimai ima trukdyti tam žmogui ar aplinkiniams gyventi, reikia medicinos pagalbos.

Senukų žudikė

Nuo girtuoklysčių ir smurto – iki nužudymo. Toks yra daugelio Panevėžio pataisos namų „klienčių“ kelias. Už dviejų senolių nužudymą 19 metų laisvės atėmimo buvo nuteista Ilija Lenartavičienė iš Kauno rajono.

Kai 2010 metų gegužės 2 dieną Kauno rajono Gervėnupio sodų bendrijos „Naglis“ gyventojus Genovaitę V. (78 m.) bei Antaną A. (72 m.) giminaičiai, atvykę aplankyti, rado žiauriai nužudytus, daugelis svarstė, jog šiedu geraširdžiai pensininkai bus tapę ciniškų plėšikų aukomis.

Kai policija sulaikė senukų nužudymu įtariamą jųdviejų kaimynę I. Lenartavičienę, jos kalte ne vienas abejojo – girdi, iš kur tokia smulki, žemo ūgio, pusę gyvenimo pragirtavusi pensininkė galėjusi turėti tiek jėgų? O pasirodo, kad agresyvi ir fiziškai itin stipri I. Lenartavičienė nevengdavo vaidų, ne kartą su kirviu ar arbatinuku buvo vaikiusis ir savo sugyventinį, ir sugėrovus.

Tikslios nusikaltimo dienos I. Lenartavičienė pasakyti negalėjo, nes dėl nuolatinio girtavimo buvo praradusi laiko nuovoką. Kaip pati sakė, pas kaimynę ji atėjusi pasiskolinti 20 litų svaigalams. Skolinti pinigų Genovaitė griežtai atsisakė, mat girtuoklė jau ne kartą buvo pasiskolinusi, bet taip ir negrąžinusi skolos.

Išgirdusi griežtą atsaką, I. Lenartavičienė tvojo Genovaitei kumščiu į galvą, stvėrė čia pat virtuvėje pastebėtą peilį ir dūrė pensininkei į kaklą. Kai į virtuvę nieko neįtardamas įžengė malkomis nešinas Antanas I., Lenartavičienė pačiupo pliauską ir trenkė šiam per galvą. Kai žmogus susmuko, dar kelis kartus tvojo kumščiu į galvą ir smeigė peiliu į krūtinę…

Palikusi abu senolius tysoti kraujo klanuose, I. Lenartavičienė puolė ieškoti pinigų. Virtuvėje paslėpti po staltiese gulėjo 200 litų. Pagriebusi pinigus, žudikė išeidama užrakino namelio duris, paėjusi atokiau, išmetė raktus ir pasuko tiesiai į parduotuvę nusipirkti degtinės. Už nužudytų senukų pinigus I. Lenartavičienė su sugėrovais ūžė keletą dienų.

Gydėsi alkoholiu

Panašus ir Prienų gyventojos Daivos Vaiciulevičienės likimas. 2007-aisiais ji pasiųsta atlikti 14 metų bausmę už savo vyro Valdo nužudymą. Ir tai buvo jau antrasis toks pat šios moters nusikaltimas.

Prieniškių teigimu, D. Vaiciulevičienei nuo pat jaunystės stebino ir šiurpino savo gyvenimo būdu: girta šlaistydavosi ir viena, ir su sugėrovais, ir net su motina. Net ir blaivi ji būdavusi pikta ir agresyvi.

Dar 1999-aisiais, kai D. Vaiciulevičienei nebuvo nė 25 metų, ji tapo žudike – per išgertuves namuose peiliu, kuriuo tuo metu pjaustė agurkus užkandai, nudūrė sugėrovą Gintarą D. Po įvykio apklausiama tvirtino, esą Gintaras jai įžūliai meilinęsis, nepaisydamas jos norų, todėl ir buvęs „paklotas“. Už šį nužudymą teismas D. Vaiciulevičienei paskyrė 9 metus nelaisvės.

Grįžusi namo, D. Vaiciulevičienė lyg ir bandė gyventi dorai, tačiau labai greitai vėl ėmė gerti, valkiotis, niekur nedirbo, mėgo kompanijas, apleido namus. Kartu girtavo ir jos sutuoktinis. Namuose kildavo barniai ir muštynės, o supykusi D. Vaiciulevičienė mėgdavo prieš savo „priešininkus“ pamosuoti peiliu ar kirviu. Agresyviajai moteriai buvo siūlyta apsilankyti pas psichiatrą, bet ji „gydėsi“ tik alkoholiu.

Baigėsi tuo, kad namuose per barnius krosnį kirviu apkapojusi ir grindyse duobių iškapojusi D. Vaiciulevičienė galiausiai, 2006-ųjų birželio 4-ąją, būdama girta, peiliu subadė savo taip pat girtą savo sutuoktinį Valdą. Nužudytojo kūne ekspertai suskaičiavo net 70 dūrių.

Teisme D. Vaiciulevičienė daug ką stebino savo išvaizda ir elgesiu: buvo sunku patikėti, kad smulkutė, patraukli ir, rodos, kultūringa, pasipuošusi, pasidažiusi moteris – dviguba žudikė.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Valstiečių laikraštis

Autoriai: Petras Kurmelis

Komentarai ()