Tik ne silpnų nervų skaitytojams: kaip atrodo tibetiečių „laidojimas danguje“ (N18 Video) ()
Šis straipsnis nėra tinkamas silpnų nervų ar jautriems žmonėms. Auganti pasaulio populiacija yra našta gamtai. Dalis problemos yra ir žmonių laidojimas. Palaikų kremavimui reikia nemažai energijos, o ir laidojant po žeme eikvojamas vertingas miestų plotas. Ar patikėsite, kad tibetiečių praktikuojamas „laidojimas danguje“ yra vienas iš ekologiškiausių laidojimo būdų? Ar žinote, kaip jis atliekamas?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Iš tikrųjų, apie tai susimąstyti nenorime. Laidotuvės nėra dažna pokalbių tema, nors tuo mūsų tautą mėgstama kaltinti. Tačiau greitai ateis laikas, kada pasaulio visuomenė turės pripažinti, kad turime problemą. Galbūt Lietuvai ji dar negrasina užterštu geriamu vandeniu, trūkstamu plotu naujoms kapinėms įkurti ar perkrautais krematoriumais. Tačiau greičiausiai augančiuose pasaulio miestuose ši problema po truputį keliama diskusijoms.
Tibetiečiai tokių problemų neturi, nes savo artimuosius laidoja danguje. Iš karto būtina pasakyti, kad šis būdas jokių mūsų problemų neišspręs, tačiau gali tarnauti kaip iliustracija, kaip mirtis priimama netikėtai paprastai. Tikriausiai jau esate girdėję apie šį laidojimo būdą ne kartą, bet kaip viskas vyksta žingsnis po žingsnio?
Po mirties kūnas namuose laikomas septynias dienas ar ilgiau. Prieš pradedant laidojimo procedūrą, vienuoliai prie velionio kalba mantrą ir degina smilkalus. Vienas iš vienuolių vėliau gali ir supjaustyti kūną, tačiau dažniausiai tai atlieka kitas žmogus, kuris savo kaime specializuojasi šioje procedūroje. Po vienuolių atliktos ceremonijos, visas iškilmingumas baigiasi – liudininkai pasakoja, kad vėliau žmonės juokiasi ir laidotuvės neturi jokių ceremonijos bruožų.
Mirusiojo kūnas išnešamas toli į kalnus, kur dangų raižo grifai. Nuo čia procedūros gali skirtis. Kartais kūnas išrengiamas ir tiesiog paliekamas maitėdoms grifams. Kai iš jo lieka tik pliki griaučiai, žmonės sugrįžta ir susmulkina kaulus, kad juos galėtų įveikti kiti paukščiai. Kitais atvejais kūnas iš karto smulkiai supjaustomas ar net sutrinamas akmenimis, kad paukščiai suėstų viską.
Palšieji grifai yra neatskiriama laidojimo danguje dalis. Kai kuriose kalnų vietose paliekama tiek daug kūnų, kad maitėdos nebesiveržia jų ėsti. Tibetiečiams tai – blogas ženklas, todėl tada paukščiai kviečiami ritualiniais šokiais. Kitose vietose, kur laidotuvės pasitaiko rečiau, grifai yra daug agresyvesni.
Turistai neretai eina pažiūrėti laidojimo danguje, tačiau šiuos vaizdus ištverti gali ne visi. Teigiama, kad šių laidotuvių metu pilnai apsisuka natūralus gyvybės ratas, todėl tai yra vienas iš ekologiškiausių laidojimo būdų. Tibetiečiams kūnas visiškai nerūpi. Jie tiki reinkarnacija ir mano, kad žmogiškasis kūnas po mirties yra tik tuščias, nebereikalingas indas. Visgi, jei kūnu paukščiai nesusidomi, jis užkasamas.
Tibete praktikuojamas „laidojimas danguje“ turistų darytose nuotraukose
Žinoma, toks laidojimo būdas nesprendžia jokių mūsų problemų. Kol vieni nori gyventi amžinai ar perka brangias užšaldymo procedūras, vildamiesi kada nors prisikelti, kiti be emocijų su mirusiaisiais atsisveikina juos gražindami gamtai.