Dėl politinės suirutės pasaulyje kyla branduolinė įtampa. Tad kur reikėtų vykti, jeigu kiltų branduolinis karas, aiškinasi britų dienraštis „The Guardian“.

Neseniai miręs Kubos lyderis Fidelis Castro, dažnai laikomas branduolinės grėsmės sinonimu dėl jo sukeltos Kubos raketų krizės, mums priminė apie tai, kaip smarkiai pasikeitė pasaulis nuo Šaltojo karo pabaigos.

Dabar esame saugesni nei bet kada anksčiau. Pakalbėkime, tarkime, kad ir apie smurtinę mirtį. Didžiojoje pasaulio dalyje nužudymų ir kitų smurtingų nusikaltimų skaičius mažėja. Neseniai Jungtinių Tautų atliktas tyrimas parodė, kad nužudymų rodikliai mažėja pastaruosius 15 metų, o ir karai pasiglemžia gerokai mažiau gyvybių nei XX amžiuje. Net šiuolaikiniai baisumai Artimuosiuose Rytuose neprilygsta Josifo Stalino, Mao Zedongo ar Adolfo Hitlerio vykdytoms žudynėms.

Pavyzdžiui, „Early Warning Project“ atliktas tyrimas parodė, kad nuo 1992 metų karų ir kitokių konfliktų metu gerokai sumažėjo masinių žudynių.

Nepaisant šiuo metu vykstančių baisių konfliktų, apskritai gyvename taikiausiais laikais žmonijos istorijoje. Tai pasakytina ir apie branduolinę grėsmę. Branduoliniai bunkeriai virto naktiniais klubais, o civilinė gynyba tapo istorine įdomybe, nes „branduoliniam klubui“ priklausančios penkios šalys jau daugiau nei dešimtmetį sėkmingai laikosi tarptautinių sutarčių, draudžiančių gaminti ir bandyti branduolinius ginklus.

Padėtis keičiasi

Deja, neseniai atominis kraštovaizdis pradėjo keistis. Šiaurės Korėja atliko seriją branduolinių bandymų, įskaitant penktą ir didžiausią bandymą šių metų rugsėjį. O Jungtinių Tautų Saugumo Taryba artimiausiu metu ketina pritaikyti šaliai sankcijas, turėsiančias ilgalaikių pasekmių.

Nors didžioji dauguma JT narių balsavo už branduolinių ginklų draudimą, dabar auga įtampa tarp NATO ir Rusijos, Indijos ir Pakistano, ir kyla nauja branduolinė grėsmė bei prieš akis dėliojasi geopolitiniai scenarijai, kurie neegzistavo Šaltojo karo metais.

Buvęs Pentagono vadas Williamas Perry šiemet pareiškė, kad branduolinio sunaikinimo grėsmė dabar yra didesnė nei aštuntajame ir devintajame praėjusio amžiaus dešimtmečiais.

Šoką sukėlęs amerikiečių sprendimas savo prezidentu išsirinkti Donaldą Trumpą, kurį kariškiai apibūdina, kaip „pernelyg lengvai sukalbamą ir greitai užsiplieskiantį“, atgaivino žmonijos branduolinio karo baimę. D. Trumpas jau greitai įgis 7 tūkst. branduolinių galvučių kontrolę. Ar dėl to mes vienu žingsniu priartėsime prie branduolinio susinaikinimo?

„The Guardian“ nusprendė paanalizuoti, kaip pasikeitė požiūris į branduolinio atgrasymo priemones ir kas nutiktų, jeigu materializuotųsi iš esmės neįmanomas scenarijus ir ateinančiais metais kiltų tarptautinis branduolinis karas.

Emocinė geopolitika

Kodėl branduoliniai ginklai sukelia tokį stiprų emocinį atsaką? Tereikia paklausyti debatų dėl Didžiosios Britanijos planų pakeisti pasenusius branduolinius povandeninius laivus, ir galime geriau suvokti, kaip branduolinis klausimas gali sukelti aistrą, pyktį ir priešiškumą.

Pasaulinė visuomenė sugalvojo savotišką susitarimą prieš branduolinių ginklų naudojimą, tačiau kaip ir bet koks žmogaus sumanymas, jis gali būti pakeistas.

Idėja, kad branduoliniai ginklai turi unikalų psichologinį efektą, atsirado po Hirosimos ir Nagasakio subombardavimo Antrojo pasaulinio karo metais. Nuo tada branduoliniai ginklai turi išskirtinę politinę galią, atominės bombos - draudžiamas ginklas.

Kai Britanijos vyriausybė 2002 metais paskelbė savo liūdnai pagarsėjusią Irako dosjė, pateisinančią nelegalią invaziją į Iraką, ji rėmėsi galinga branduolinių ginklų stigma ir į ilgą sąrašą, kuris dabar jau yra paneigtas, įtraukė ir branduolinę grėsmę.

Nors kiti karo ginklai gali padaryti lygiai tiek pat žalos, jie nepalieka tokios emocinės stigmos kaip atominė bomba. Net ir dujos, kurių naudojimas pagrįstai buvo pasmerktas Pirmojo pasaulinio karo metais, neseniai buvo panaudotos prieš civilius Sirijoje, ir tai vargiai sukėlė kariuomenės pasipiktinimą. Vargu, ar JAV prezidento Baracko Obamos reakcija būtų tokia rami, jeigu Sirijos kariuomenės būtų panaudojusi branduolinį ginklą.

Bet kas būtų, jeigu šiandien kiltų branduolinis karas? Geriausias būdas tai sužinoti buvo sumodeliuoti sinchronišką ir tarptautinį šiuolaikinį branduolinės apokalipsės variantą ir išsiaiškinti, kur būtų saugu tokiu atveju atsidurti. Vienas toks variantas buvo sumodeliuotas būtent 2017 metų sausio 20 d., kai D. Trumpas oficialiai pradės eiti JAV prezidento pareigas.

Modeliavimo metu buvo atsižvelgta į dabartines dešimties branduolinių šalių ginklų atsargas, įvertinta tikimybė, jog kils konfliktas tarp šių ir kitų šalių bei sudarytas rizikingiausių trajektorijų reitingas. Taip pat, atsižvelgę į numatomas oro sąlygas, žurnalistai išsiaiškino, kas galėtų nutikti, jeigu kiltų pasaulinis branduolinis karas.

Tad kur saugiausia vieta?

Jeigu pasaulyje prasidėtų pasaulinis karas, saugiausia vieta būtų Antarktida. Tai ne tik šaltas žemynas, esantis toli nuo visų. Būtent čia 1959 metais buvo pasiektas pirmasis pasaulyje susitarimas dėl branduolinių ginklų. Antarkties sutartis draudžia visų branduolinių ginklų detonavimą ir numato, kad šis įšalęs kraštovaizdis bus erdvė taikiems moksliniams tyrimams. Tačiau kas norėtų ten gyventi? Tai būtų ne pirmas kartas, kai poliariniai regionai tampa branduoline slėptuve. Veikiausiai „kiečiausios“ Šaltojo karo misijos, kodiniu pavadinimu „Projektas Ledo kirminas“, metu didžiulė branduolinė bazė buvo paslėpta giliai prie Šiaurės poliaračio.

„Miestu po ledu“ vadintame didžiuliame bunkeryje dabar yra paliktos toksinės atliekos ir radioaktyvus aušinimo skystis. Greitai jis atitirps, nes tirpsta ir patys ledynai. Tad jeigu Antarktida jūsų nevilioja, kur dar būtų galima pasislėpti?

Alternatyvus variantas būtų Velykų sala Ramiojo vandenyno pietuose, už kelių tūkstančių kilometrų nuo Pietų Amerikos. Leisdami laiką čia tuomet, kai visas pasaulis degs, galėsite grožėtis mistinėmis Mo'ai statulomis. Šiuos monolitus išskaptavo senovės polineziečiai, kurie iškirto visus saloje buvusius medžius, kad perkeltų šias milžiniškas akmens statulas.

Deja, toks medžių iškirtimas pavertė salą ekologiniais griuvėsiais. Kur geriau būtų mąstyti apie žmonijos ateitį, jei ne saloje, kuri atspindi mūsų pačių gebėjimą naikinti save naikinant savo aplinką?

Jeigu Velykų salos kraštovaizdis yra per daug keliantis depresiją, vertėtų apsvarstyti Kiribatį ar Maršalo salas. Šiose atokiose ir saulėtose salose bus galima mėgautis tropiniais paplūdimiais. Beje, kažkada čia buvo atliekami branduoliniai bandymai, todėl tikrai ironiška, kad tai būtų viena iš saugiausių vietų branduolinio karo atveju.

Komentarai (3)