Likus trims dienoms iki 1917 metų bolševikų revoliucijos Rusijoje, Vladimiras Leninas rašė, kad, norint surengti sėkmingą sukilimą, reikia pirmiausia perimti telefono ir telegrafo ryšį. Kiekvienas sovietinis vaikas to išmoko ketvirtoje klasėje, rašo portalas „Quartz“.

XXI amžiuje tikrai sunku įsivaizduoti situaciją, kuomet reikėtų prisiminti V. Lenino patarimą. Tarybų Sąjungos nebėra, tačiau, praėjus šimtui metų po Rusijos revoliucijos, amerikiečiai savo 45-uoju prezidentu išsirinko skandalingąjį Donaldą Trumpą.

Tai yra žmogus, kuris kartu su radikaliausiais Respublikonų partijos nariais užtvindė Amerikos žiniasklaidos kanalus netikromis naujienomis ir sąmokslo teorijomis. Ir jeigu D. Trumpui dar nepavyko perimti šiuolaikinių telefono ir telegrafo ekvivalentų, tuomet jam bent jau pavyko gerokai sutrikdyti jų signalus.

Ar D. Trumpo pergalė rinkimuose ir jo sprendimai formuojant administraciją iš tiesų galėtų prilygti 1917 metų bolševikų revoliucijai? Jeigu D. Trumpo „judėjimą“ laikytume radikalia Respublikonų partijos frakcija, kuri iškėlė jį į valdžią, nepaisant opozicijos pačios partijos viduje, toks palyginimas būtų visai tinkamas.

Nerimą keliančių paralelių tarp V. Lenino ir D. Trumpo galima įžvelgti ir kalbant apie menamą užsienio įtaką jo kelyje į valdžią. Nors tai niekada nebuvo iki galo įrodyta, manoma, kad prie V. Lenino staigaus iškilimo prisidėjo Vokietija, kuri buvo suinteresuota Rusijos – pagrindinės priešės Pirmajame pasaulyje kare – destabilizavimu.

Iki pat 1917 metų balandžio tremtyje Šveicarijoje gyvenusiam V. Leninui ir jo bendražygiams buvo leista atvykti į Vokietiją specialiu traukiniu ir galiausiai pasiekti Petrogradą. Ten jis prisijungė prie kitų bolševikų ir suorganizavo antrą – proletariato – revoliuciją. Daugelis žymių istorikų teigia, kad vokiečiai taip pat finansavo ir bolševikų propagandą skleidusį laikraštį „Pravda“.

Praėjus šimtui metų Jungtinėse Valstijose žvalgybos agentūros ir abiejų partijų nariai Kongrese sutarė, kad revanšistinė ir antidemokratiška Rusijos valdžia kišosi į 2016 metų Amerikos prezidento rinkimus, rengdama kibernetines atakas, nes norėjo, kad rinkimų svarstyklės nusvirtų į Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui palankaus kandidato pusę. Tai, kas prieš kelis mėnesius buvo neįsivaizduojama – Vakarų sankcijų Rusijai dėl Krymo aneksijos panaikinimas – dabar yra visai įmanoma. Ir poindustriniame pasaulyje totalitarizmas vėl gali tapti pasauliniu reiškiniu.

Dabar, nepaisant to, kad D. Trumpas gavo beveik trimis milijonais balsų mažiau nei jo varžovė Hillary Clinton, naujasis Amerikos prezidentas įgyvendina radikalią darbotvarkę, kuri prieštarauja mažiausiai pusei 2016 metų balsavusių rinkėjų principų. Jeigu jo pergalę vertintume kaip kokį valdžios perėmimą, kurį įvykdyti padėjo priešiška išorės jėga, šoką ir precedento neturintį sielvartą, kurį jaučia 62 mln. amerikiečių, balsavusių už H. Clinton, būtų sunku pavadinti pralaimėjusiojo nesugebėjimu susitaikyti, gyventi toliau ir nebumbėti.

Tai prilygtų tam, ką rusai pajuto prieš šimtą metų vieną rytą pabudę ir sužinoję, kad teisėta laikinoji vyriausybė yra nuversta bolševikų, kurie nori sunaikinti Rusijos valstybę ir sukurti visiškai naują – sovietinę.

JAV prezidento vyriausiasis strategas Steve‘as Bannonas pats yra sakęs, kad jam įtakos darė ir V. Leninas. Rašytojas ir istorikas Ronaldas Radoshas šaltinyje „The Daily Beast“ rašė, kad S. Bannonas dar 2013 metais jam sakęs, kad „V. Leninas norėjo sunaikinti valstybę, ir tai taip pat yra mano tikslas. Noriu viską sugriauti ir noriu sunaikinti visą šiandieninę sistemą“.

Bet jeigu S. Bannonas savo strategiją modeliuoja pagal V. Leniną, tuomet D. Trumpo oponentai galėtų pasimokyti iš Rusijos revoliucijos. Bolševikams pavyko pasiekti savo tikslą, aktyvavus radikalias grupes, įskaitant radikalizuotą proletariatą ir nuo karo bėgančius karius, bei skleidžiant demagogiją, kurią atspindi šūkiai „Taika tautos“, „Žemė valstiečiams“ ir „Visa valdžia sovietams“. Likus keliems mėnesiams iki spalio revoliucijos jie skleidė melagingus gandus apie tariamą laikinosios vyriausybės kolaboravimą su vokiečiais, asmeninį vyriausybės vadovo Aleksandro Kerenskio gyvenimą ir apskritai apie visą vyriausybę, kurią vadino „išnaudotojais“, „besipelnančiais iš karo“ ir „tautos išdavikais“.

2016 metais D. Trumpas ėmėsi panašios strategijos ir mobilizavo labiausiai ekonomiškai nuskriaustus žmones bei rasistines, nacionalistines ir kitokias radikalių dešiniųjų pažiūrų grupes prieš vadinamąjį „pakrančių elitą“. Pagrindinis skirtumas yra tas, kad prieš revoliuciją Rusija iš tikrųjų buvo kaip reikiant nustekenta Pirmojo pasaulinio karo. O D. Trumpas ir jo kompanija skleidė mitą apie Amerikos ekonominį nuosmukį, nors šalies ekonomika auga ir yra didžiausia bei viena turtingiausių pasaulyje.

Be to, D. Trumpo sprendimas į savo administraciją paskirti milijardierių, bankininkų ir naftos magnatų rodo, kad jo administracija net neketina panašėti į demokratinę vyriausybę. Tas faktas, kad daugelis jo administracijos narių neturi tinkamos patirties, taip pat yra nesvarbus. Juk ir pats V. Leninas yra sakęs, kad „bet kuri virėja gali vadovauti valstybei“.

D. Trumpas nėra revoliucionierius. Bent jau ne V. Lenino vartota to žodžio prasme. Jam nerūpi ideologija, jis ne asketas, nors iš esmės jų tikslai nėra labai skirtingi.

V. Leninui pasaulis buvo erdvė, kurioje jis galėjo kurti proletariato diktatūrą su juo priešaky. D. Trumpui pasaulis yra rinkinys statinių, kuriuos jis gali pažymėti savo vardu. Abu jie suteikė mažai reikšmės kitų žinioms. Abiem buvo nesvetimas žemiausių žmogaus rasės instinktų tenkinimas.

Neturėtume pamiršti, kad revoliucijos įvyksta tuomet, kai dauguma tyli. Dabar D. Trumpo rinkėjų bazę sudaro apytikriai 63 mln. žmonių. Maždaug 66 mln. balsavo už H. Clinton. O maždaug 42 proc. rinkimo teisę turinčių žmonių – maždaug 95 mln. – liko namie ir nusprendė nebalsuoti visai.

Ta „tylioji dauguma“ nebūtinai priklauso D. Trumpo stovyklai. Jie nebalsavo už prieinamos sveikatos priežiūros ir socialinio draudimo nutraukimą. Jie nebūtinai mano, kad geriausia vyriausybė yra sudaryta iš milijardierių, arba kad klimato kaita yra melas. Būtent šiems rinkėjams ir reikia mobilizuotis ir apsaugoti demokratiją.

Jeigu reikėtų kažko pasimokyti iš Rusijos revoliucijos, tai būtų tas aktyvus kontaktas su rinkėjų baze, kuris yra gyvybiškai svarbus. Tai nereiškia, kad demokratai turėtų sutelkti dėmesį į geresnius šūkius ir raginti žmones juos finansiškai remti.

Tai reiškia, kad jiems reikia geriau suprasti tą didelę dalį rinkėjų, kurie nelaikė prezidento rinkimų referendumu dėl amerikietiško gyvenimo būdo. Jiems reikia suformuoti tą progresyvią koaliciją ir atsižvelgti į rinkėjų nuogąstavimus ir bėdas, kad kova su konservatyviu valdžios perėmimu taptų jų kova.

Komentarai (7)