Nuo investicijų Pakistane iki taikos palaikymo pajėgų misijos Pietų Sudane – susidaro įspūdis, kad Kinijos įtaka pasaulyje užtikrintai auga kiekvieną mielą dieną. Ekspertai aiškinasi, kiek Kinijos valdžiai ir šalies žmonėms (bei visam pasauliui) galėtų kainuoti tokie pokyčiai ir didėjanti šalies svarba, skelbia CNN.

Gegužės 14-15 dienomis Kinijos prezidentas Xi Jinpingas pristatė savo viziją, kaip vertėtų reformuoti ne tik savo šalies, o viso pasaulio ekonomiką.

Viršūnių susitikime, į kurį suvažiavo 28 valstybių vadovai ir aukščiausi valdžios pareigūnai iš daugiau 60 šalių, Kinijos vadovas plačiau papasakojo apie ambicingą planą drąsiai reformuoti senąją pasaulio ekonomikos tvarką – jis siūlo naują schemą, kurios pagrindu įvardija tūkstantmečių senumo Šilko kelio prekybos kelio tradicijas. Ji vadinasi „One Belt, One Road“.

Šis viršūnių susitikimas – naujausias Kinijos kaip stiprėjančios pasaulio galios žingsnis tikslo link. CNN apžvalgininkas Marcas Lourdesas siūlo nuodugniau patyrėti, kaip Kinija keičia pasaulio veidą: per finansus, įtaką švietimui, kultūrai, kelionių įpročiams ir per karinės galios pusiausvyros pokyčius.

Islamabado kinų kvartalas

Pakistano sostinėje verda gyvenimas: skubantys žmonės, pažįstami ir nepažįstami kvapai, spalvos. Į naktinį dangų kylančius dūmų stulpus apšviečia raudonai žybsinti kinų kalba užrašyto restorano iškaba. Dar gana neseniai čia nebūta nieko panašaus.

Restorano šeimininkas Gulabas Khanas Shinwari‘s stovi prie durų ir pasitinka klientus: „Mano restoranas vadinasi „Khyber Shinwari“, bet visi jį vadina „CPEC Hotel“, nes, pasirašius tą sutartį, drastiškai išaugo čia atvykstančių kinų skaičius“.

Kinijos ir Pakistano ekonominis koridorius, geriau žinomas akronimu CPEC, Pakistane kartojamas tarsi geresnę ekonominę padėtį suteiksiantis burtažodis. Neatsiejama Kinijos Naujojo šilko kelio iniciatyvos dalis – rinkinys pačių įvairiausių projektų: pradedant kelių tiesimu, pluoštinio optinio kabelio sumanymu, naujomis geležinkelio linijomis, giliavandeniu uostu ir baigiant anglies kasyklomis ir saulės energijos jėgainėmis. Pakistanas viliasi, kad CPEC – tiesiog ideali galimybė paskatinti šalies ekonomikos vystymąsi.

Senojo Šilko kelio, besidriekiančio nuo Himalajų Pakistano šiauriniame pasienyje su Kinija iki pat Arabijos jūros, pėdomis sekdamas minėtasis koridorius įgavo apčiuopiamą pavidalą dar 2015 metais – apie ambicingus planus džiugiai visam pasauliui pranešė Kinijos prezidentas, lankydamasis Islamabade. Tada ir paaiškėjo, kad kalbama apie 46 mlrd. dolerių investicijų planą, sudarantį maždaug 20 proc. visos Pakistano ekonomikos.

Ėmusis įgyvendinti šiuos projektus ir šviesėjant šalies ekonomikos perspektyvoms, į šalį atvyko nemažai imigrantų – maždaug 20 tūkst., kaip teigia Pakistano ir Kinijos instituto vadovas Mustafa Hyderis.

Tai bendruomenė, kurios įtaka po truputį vis labiau juntama Pakistano kasdieniniame gyvenime.

Balandį šalies bendrovė, prekiaujanti prieskonių mišiniais, „Shan Foods“, pristatė reklamą, kurioje vaizduojami populiariu mėsos ir ryžių patiekalu „biryani“ draugiškai besidalinantys kaimynai iš Pakistano ir Kinijos.

Reklama tarsi virusas išplito internete, per pirmąsias kelias savaites vien socialiniame tinkle „Facebook“ ja pasidalinta daugiau 59 tūkst. kartų.

Nors reklamos kūrėjai teigia, kad konkrečiai CPEC, kurdami ją, mintyje neturėjo, nėra abejonių, kad užsieniečiai, su kuriais Pakistano žmonės turi daugiausia kasdienių reikalų, yra būtent kinai. „Jie –patys geriausi mūsų kaimynai“, – sako „Shan Foods“ rinkodaros vadovas Humayunas Farooqas.

„Jeigu ši mūsų reklama CPEC suteikė žmogišką pavidalą, esu labai laimingas“, – teigia jis.

Visame Islamabade vietiniai diskretiškai siurbčioja pigų kinišką alų, užsikąsdami Ambero Sheno, atvykusio čia gyventi iš Kinijos, pagamintais tradiciniais koldūnais. A. Shenas, kaip ir kiti atvykėliai iš Kinijos, apsipirkti eina į kinams priklausančias parduotuves, kurių Islamabade tik daugėja.

Štai praeitais metais dvikalbis laikraštis „Huashang Weekly“ pristatė savo komandą, kurią sudaro žurnalistai tiek iš Pakistano, tiek iš Kinijos. Šio laikraščio, kuris platinamas Lahore, Islamabade ir Karačyje, savaitinis tiražas siekia apie 30 tūkst. kopijų.

„Privačius investuotojus iš Kinijos labai domina potencialas Pakistano rinkose, gąsdina tik kalbos barjeras, kurį sugriauti bandome pasitelkę „Huashang Weekly“. Jis iš dalies padeda būsimiems investuotojams susigaudyti, kas vyksta Pakistane. Gyvename labai įdomiu metu“, – sako į Pakistaną prieš penkerius metus atvykęs minėtojo laikraščio leidėjas Derrickas Wangas.

Tokie pokyčiai Islamabade, kuriame iki tol niekada nebuvo nieko panašaus į Kinų kvartalą, labai neįprastas reiškinys. Kad ir kokios šviesios ateities perspektyvos benusimatytų, Kinijos atėjimas į Pakistaną turi ir savo kainą. Analitikų teigimu, jeigu visi projektai pajudės iš vietos, Pakistanas Kinijai bus skolingas nė daug, nė mažai – tik 90 mlrd. dolerių.

Islamabado gatvėse kritikos kinų investicijoms nesijaučia. Laikai keičiasi, Pakistanas turi gebėti keistis kartu, sako „Roots“ tūkstantmečio mokyklų, kur mokiniai jau nuo 8 metų mokosi kinų kalbos, administratorė Sabina Zakir.

„Snaudžiantis drakonas pagaliau pabudo. Mūsų vaikai – mūsų ateitis – turi būti pasirengę akistatai su šia nauja riaumojančia pabaisa“, – teigia švietimo ekspertė.

Tobulinasi užsienyje

Kai Ilinojaus universiteto profesorius Gregory‘is Davisas, dėstantis sąskaitybą, prieš trejus metus atsivertė studentų sąrašą, jis buvo kaip reikiant nustebęs dėl tokio didelio studentų iš Kinijos skaičiaus.

„O dievuliau, kaip man reikės ištarti tas jų pavardes?“, – savo išgąstį prisimena akademikas.

Prieš tai G. Davisas dėstė Rytų Pakrantėje ir vylėsi, kad ir šį kartą jo auditorijose sėdės vietos jaunimas. Šiais metais jo kuruojamame kurse – mažiausiai 80 proc. kinų.

Nuo 2008 metų studentų iš Kinijos skaičius UIUC universitete išaugo net penkis kartus – iki 5629. Tokia situacija klostosi dėl gana paprastos priežasties – studentus iš užsienio Jungtinių Valstijų koledžai noriai priima, nes jie moka didesnius mokesčius.

Pastebėti, jog šiame mieste, kur gyvena 207 tūkst. gyventojų, drastiškai išaugo kinų skaičius, gana nesunku: atsidaro vis daugiau arbatinių, kinų maisto užeigų ir grožio salonų.

Nuo 2008 metų rudens studentų iš Kinijos skaičius Jungtinėse Valstijose išaugo tris kartus – iki 329 tūkst. Studijuoti iš Kinijos atvykstantys jauni žmonės, šventai tikintys, jog Kinijoje JAV universiteto diplomas atvers daugiau galimybių, iš esmės keičia JAV švietimo sistemą ir tai, kaip dirba tokie akademikai kaip G. Davisas.

„Auditorijose kyla įvairių nesklandumų, vis dar yra daug sienų, kurias tenka griauti. Per pirmąsias paskaitas stengiuosi įteigti, jog klysti yra gerai, nes tokiu būdu mokomasi naujų dalykų“, – sako G. Davisas.

Ieškoti naujų dėstymo būdų priversti dauguma akademinės bendruomenės narių, pripažįsta Sirakūzų universiteto sociologė Yingyi Ma, rašanti knygą apie Jungtinėse Valstijose studijuojančius kinus.

„Dėstytojai neturi kito pasirinkimo – jie tiesiog priversti ieškoti būdų, kaip pasiekti studentus iš Kinijos“, – tvirtina Yingyi Ma.

Tiltas, skiriantis vietinius studentus ir studijuoti iš Kinijos atvykusius jaunuolius – būtinybė. G. Davisas šį tikslą bando įgyvendinti skatindamas studentus dirbti grupelėmis.

Nors dauguma studentų atvykėlius priima kaip natūralų ir neišvengiamą dalyką, yra tokių, kurie studentais iš Kinijos, švelniai tariant, visai nesidžiaugia. Jie jaučia apmaudą, kad vietos jaunuolių vietas universitetuose užima svetimšaliai.

Jaunimas iš Kinijos taip pat nesilaiko vienos vienintelės nuomonės. Prieš atvykdamas studijuoti į koledžą, Wangas Dinghongas sakė manęs, jog Jungtinėse Valstijose susiras daug naujų draugų, tačiau realybė nuo svajonių skiriasi.

„Vienintelis būdas išspręsti šį klausimą, ir skamba jis tikrai nekaip, yra mažinti per metus į Jungtinių Valstijų universitetus ir koledžus atvykstančių studentų skaičių“, – sako Wangas Dinghongas.

UIUC rektoriaus pavaduotojas Ugdymui ir inovacijoms Charlesas Tuckeris sako, kad akademinė visuomenė puikiai suvokia studentų iš Kinijos ir vietinio jaunimo integracijos problemą ir iš visų jėgų stengiasi situaciją pakeisti visiems naudinga linkme.

„Viskas gana paprasta: ko nors išmokti be gerų dėstytojų ir pačių studentų pastangų yra neįmanoma. Lygiai taip pat be sąmoningų bendrų pastangų ir individualaus noro neįmanoma užtikrinti sėkmingos kultūrinės integracijos“, – teigia Ch. Tuckeris.

Yingyi Ma sako, kad universitetų miesteliuose labai daug laiko skiriama diskusijoms, kaip gerinti integraciją, tačiau praktinių sprendimų kol kas randama mažai. Ant kortos pastatyta labai daug.

Anot sociologės, kalbant apie į Jungtines Valstijas iš Kinijos atvykstančius studentus, jie netenka galimybės tapti pilnaverte JAV kultūros dalimi ir perprasti kaip reikiant slengu apkrautos vietinių bendramokslių – tiek britų, tiek amerikiečių – šnekamosios kalbos.

Studentai iš Jungtinių Valstijų, panašu, nesinaudoja proga geriau pažinti sparčiai augančią ir stiprėjančią supervalstybę. Be to, kaip akcentuoja sociologė, universitetų absolventai, taip ir nepajutę tikrosios studijų dvasios, grįžę į gimtinę netampa geriausias aukštosios mokyklos, kurią baigė užsienyje, ambasadoriais.

Kinijos įtaka JAV universitetų miesteliams juntama ir per 110 pelno nesiekiančių ugdymo įstaigų „Confucius Institutes“, kurių Pekinas atidarė visoje Amerikoje, veiklą. Jų pagrindinis tikslas – populiarinti Kinijos kultūrą ir kalbą, tačiau kelios JAV aukštojo mokslo įstaigos su jomis bendrauti nepanoro, nuogąstaudamos, jog paslėpti ideologiniai spąstai kelia realų pavojų akademinei laisvei.

Sąskaitybos profesorius G. Davisas įsitikinęs: kultūrinė įvairovė naudinga visiems studentams be išimties.

„Auditorijose pristatyta daugybė sienų, bet, jeigu nepagailėsime laiko toms sienoms išgriauti, atsiras daugiau erdvės kokybiškam mokymui, pastebimai pagerės bendra atmosfera“, – apie integracijos svarbą kalba profesorius.

Komentarai (1)