Kaip pagerinti psichikos sveikatą ir geriau jaustis? Svarbiausi psichoterapeuto patarimai visiškai kitokie, nei mus mokė vaikystėje (3)
Dabar priimta kalbėti apie visuomenės psichikos sveikatą, tačiau ar dažnai susimąstome apie individualią psichikos būklę? O emocinį intelektą? Ar žinote, kas tai ir kaip išsiugdyti geresnį?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Didžiausias emocinio intelekto, gebėjimo suvokti, ką jauti, priešas yra mąstymas, LRT RADIJUI sako gydytojas psichiatras psichoterapeutas Raimundas Alekna.
Anot jo, žmonės jau gimsta su emociniu intelektu, tačiau auklėjimas jį kartais sužaloja, todėl, norint pagerinti savo psichikos sveikatą ir geriau jaustis, reikėtų pradėti nuo paprasčiausių fizinių jausmų ir neleisti sau ignoruoti net menkiausio skausmo.
– Dažnai kalbame apie bendrą visuomenės psichikos sveikatą, bet, kalbant apie individą, nuo ko priklauso gera kiekvieno žmogaus psichikos sveikata?
– Labai teisingai pastebėjote, kad visų pirma visuomenės sveikata priklauso nuo pavienių individų sveikatos, psichikos sveikatos. Puikiai žinome, kad apskritai visos sveikatos pagrindas yra būtent psichikos sveikata, gera savijauta.
Kai kalbame apie gerą savijautą, pirmiausia tai apibūdiname kaip bendrą būseną, bendrą savijautą. Daugeliui galbūt sunkiau įsisavinama, kas apsprendžia tą gerą savijautą, tačiau tiems žmonėms, kurie turi gana gerą emocinį intelektą, daug lengviau pasakyti, kokia jų gera savijauta, ką jie jaučia tuo metu. Daugelis pabrėžia, kad tai kažkokia pusiausvyra, kuri pasireiškia ramybės jausmu. Tai vienas iš pagrindinių požymių, kad tu esi geroje būsenoje.
Iš tikro tą psichikos sveikatą charakterizuoja, ko gero, emocinio intelekto lygis. Tai reiškia, kad žmogus geba įsisąmoninti jausmus ir aiškiai suprasti, ką tie jausmai tuo metu sako. Gera psichikos sveikata yra gera psichinė būsena. Tai nereiškia, kad mes visą laiką, visas 24 valandas per parą, esame pakylėti, laimingi, tiesiog trykšta džiaugsmas iš krūtinės ir akių. Psichikos sveikatą parodo tai, kad, esant tam tikroms aplinkybėms, sugebame jaustis adekvačiai.
Jei situacija susijusi su netektimis, visiškai natūralu, kad žmogus išgyvena liūdesį. Jeigu bandoma nuskriausti, pyktis ir visos kitos natūralios emocijos parodo, kad žmogus reaguoja sveikai, adekvačiai. Tokia situacija saugi, žmogus nemato jokių pavojų, jam niekas negresia. Iš tikro tada jis kažkokį laiko tarpą praleidžia ramioje būsenoje ir jaučiasi gerai. Tai irgi parodo, kad žmogus turi aukštą emocinį intelektą. Tai yra pagrindas, norint turėti gerą psichikos sveikatą.
– Iš esmės viskas prasideda nuo to, kaip auginame savo vaikus – ar leidžiame jiems pykti, liūdėti, verkti ir ar įvardijame tas emocijas, ar ne?
– Jūs 100 proc. pataikėte į dešimtuką. Ne kartą esu minėjęs, mano kolegos pabrėžia, kad emocinį intelektą atsinešame gimdami. Tai Dievo dovana, tačiau vaiko auklėjimo procese dažnai tas gebėjimas sužalojamas. Vaikas pradeda naudotis kognityviniu intelektu, emocinis intelektas nustumiamas į antrą planą.
Dėl to visame pasaulyje yra žmonių, kurie protingi, baigę daug studijų, mokslų, įgiję kelis aukštuosius universitete, tačiau neturi geros savijautos, turi psichologinių ar net psichiatrinių problemų. Iš tikro kognityvinis intelektas reikalingas atliekant kažkokias darbines užduotis, tačiau sugyvenimui, gerai bendrai savijautai, bendravimui tarp asmenų emocinis intelektas daug svarbesnis.
Mes puikiai žinome, kad yra tokia empatija. Empatija neįmanoma be gana gero emocinio intelekto. Ji turi būti puoselėjama nuo pat vaikystės. Iš tikrų, kaip ir pasakėte, pirmiausia į vaiką turi būti investuojami tie dalykai, kurie jam padėtų gerai jaustis, esant tokiu, koks jis yra, tarp kitokių, kokie jie yra. Tie skirtumai neturėtų vaiko gąsdinti, tačiau jo gyvenimą padarytų įvairiaspalvį, įdomesnį ir pan.
– Tarkime, kad žmogus vaikystėje neturėjo galimybių puoselėti ir pažinti savo jausmų. Dabar jis suaugęs, bet kartais nesuprantą, ką jaučia. Nuo ko pradėti? Ar tik specialistai gali padėti tokiu atveju, ar vis dėlto kažkokios metodikos, asmeninės pastangos taip pat gali pabelbėti?
– Be abejo, gali gelbėti ir asmeninės pastangos. Juo labiau, kad šiuo metu psichologinės literatūros yra gana daug. Pastaraisiais metais vis dažniau galime rasti knygų (gal daugiau anglų kalba, mažiau lietuvių kalba), kurios rašo apie emocinį intelektą ir kaip jį susigrąžinti.
Tačiau aš visuomet pabrėžiu – yra keletas paprastų dalykų, kurie iš tikro padeda kiekvienam žmogui šiek tiek susigrąžinti, patobulinti tą emocinį intelektą. Tai susiję su sportu, muzika, menais. Aišku, gana plačiai paplitusi galimybė, pavyzdžiui, medituoti, užsiimti joga, taikyti dėmesingo įsisąmoninimo metodikas. Iš tikro, yra labai daug visokių skirtingų technikų, skirtingų būdų, kaip sau padėti susigrąžinti tą įsisąmoninimą, ką tu jauti.
Didžiausias emocinio intelekto, gebėjimo suvokti, ką tu jauti, priešas yra mąstymas, nes žmogus dažnai išmokytas galvoti. Jis daug galvoja nuo ryto iki vakaro, būna pervargęs ir jam sunku apskritai susigaudyti, kas ir kurioje kūno dalyje vyksta.
Visos tos technikos, meditacijos nukreiptos į tai, kad žmogus nustotų galvoti. Kuo mažiau galvoji, tuo labiau, kaip sakant, pakeli kitą svarstyklių pusę, pajėgi įsisąmoninti daugiau jausmų. Psichikos sveikatai tas balansas tarp mąstymo ir jausmų labai svarbu. Tiek mąstymas, tiek jausmai vienodai svarbūs žmogaus, kaip socialinės būtybės, gyvenime.
Manau, kad pasitreniruoti ir bent kartas nuo karto nustoti galvoti naudinga. Tai be galo sunku. Aišku, galbūt reikėtų pradėti net ne nuo tų pirmųjų, natūraliųjų jausmų, bet nuo fizinių pojūčių. Kartais nelabai jaučiame net ir menką skausmą, ignoruojame jį, nuvertiname, nors jis galbūt signalizuoja apie beprasidedančius sutrikimus.
Daugelis sportininkų, ypač vyresnio amžiaus, pabrėžia, kad metams bėgant išmoksti įsiklausyti į savo kūną. Tai rodo, kad tas įsiklausymas yra emocinio intelekto dalis.
– Empatija, kurią minėjote, ypač svarbi, kai kalbame apie savižudybės grėsmę, priklausomybes ir kt. Tačiau turime statistinius duomenis, kad esame vieni neempatiškiausių žmonių. Nuo ko ta empatija priklauso?
– Empatija priklauso nuo tos pačios vaikystės – kiek žmogus patyrė traumų, neteisybės, kurią jis suvokė kaip neteisybę, ypač iš aplinkos, artimos aplinkos, tėvų. Gal tai buvo emocinis šaltumas, netinkamas auklėjimas. Visa tai sužaloja empatiją, gebėjimą atjausti kitą. Tai padaryti gali, jei to išmokai. Visų pirma to mokomasi iš tėvų.
– Vadinasi, jei tave atjautė, tai ir tu turėsi gebėjimą atjausti?
– Tikrai taip. Empatija – kaip kalba, jeigu išmokai tą kalbą, gali susišnekėti. Jeigu neišmokai tos kalbos, tai ir nesuprasi kito, ką jis tau sako. Tai iš tikro labai svarbus požymis. Jeigu žmogus turi empatiją, tai rodo jo psichikos sveikatos lygį. Auklėjant vaikus tai be galo svarbu. Vaikas supras, atjaus. Priimk jį tokį, koks jis yra.
Man patinka mintis, kurią pastaraisiais metais išsako mano kolegos – mintys ir jausmai nėra pavojingi, veiksmai yra pavojingi. Žmogui reikia leisti jausti visus jausmus, leisti galvoti, nebijoti tų minčių, kurios ateina į galvą, bet tuo pačiu mokyti, kad kai kurie veiksmai gali būti žalingi ne tik jam, bet ir kitam. Būtina matyti skirtumą tarp tų dalykų. Tai yra svarbiausia.
Žmogus, kuris turi empatiją, aiškiai susigaudo, kiek saugiai jis gali reikšti tas emocijas, kiek tos emocijos priimtinos kitam asmeniui, kuriam išreiškiamos. Iš tikro empatija labai subtilus dalykas.
