Odos žalojimas adatomis – skausmingas dalykas. Tai yra visiškai suprantama. Procedūros metu skiepas nuo gripo yra skausmingas dėl to, kad kažkas ploną gabalėlį metalo susmeigia per odą į raumenį ir dar per tą metalą išspaudžia skystį. Bet kodėl po tokios injekcijos ranką skauda ir kitą dieną?

O kad jau svarstome apie skiepus nuo gripo – kodėl injekcija leidžiama į ranką, o ne, tarkime, į sėdmenis? Juk vaistus nuo skausmo medikai dažniau mėgsta leisti žemiau juosmens, svarsto „Scientific American“.

Ranką skauda dėl imuninio atsako

Toks yra penkių žodžių apimties paaiškinimas, kurį pateikia Pitsburgo universiteto (JAV) šeimos medicinos profesorius Richardas Zimmermanas. Jis aiškina, kad kitą dieną po skiepijimo ranką skauda ne dėl fizinės traumos, patirtos skiepijimo metu, o dėl to, kaip organizmas reaguoja į tą injekciją.

Gripo vakcina į organizmą supažindina su infekcinės ligos antigenais. Antigenai – tai baltymai, kurie leidžia mūsų organizmo baltiesiems kraujo kūneliams atpažinti „svetimus“ objektus – tokius, kaip virusai.

Po įprastinio sirgimo virusine liga organizme išsivysto natūralus imunitetas, nes kūnas išmoksta atpažinti šiuos virusus kaip pavojingus. Tad jeigu nutiktų, kad tas pats virusas dar kartą patektų į organizmą, imuninė sistema būtų geriau pasirengusi apsiginti.

Vakcinavimo praktika būtent tokį organizmo gebėjimą „įsiminti“ priešo išvaizdą ir išnaudoja: į organizmą sušvirkščiamas mažutis antigenų kiekis, kad baltieji kraujo kūneliai sužinotų, kas yra gripas ir, esant būtinybei, negaištų laiko susipažinimui bei efektyviai su juo kovotų iškart.

Štai dėl ko kasmetinis vakcinavimas būna mažai veiksmingas, jeigu skiepai nuo gripo neatitinka tais metais vyraujančio viruso tipo – imunitetas susidaro, bet ne tam gripui.

Sušvirkštus gripo vakciną antigenai iš pradžių susikoncentruoja žasto raumenyje. Mūsų imuninė sistema inaktyvuotą virusą atpažįsta kaip „įsibrovėlį“ ir pradeda puolimą. Kai kurios imuninės sistemos ląstelės pasigriebs antigenus ir nugabens juos į kitas kūno dalis, kitos ląstelės išsiųs signalą, kuriuo kvies „pastiprinimą“ - visa tai yra natūralaus uždegimo proceso dalis. Uždegimo, arba organizmo bandymo gelbėti save.

Būtent dėl šio uždegimo mums ir skauda. Rzimmermanas teigia, kad tokia vietinė reakcija pasireiškia tik maždaug vienam žmogui iš penkių, nors tikslus skaičius yra labai priklausomas nuo konkrečios vakcinos. Ir negalima sakyti, kad likę keturi penktadaliai paskiepytųjų neišvysto imuniteto – tiesiog jų uždegiminė reakcija nepasiekia kaip skausmas suvokiamo slenksčio.

Tai dėl ko kai kurie skiepai būna skausmingesni už kitus?

Trumpas atsakymo variantas – tiksliai nežinomas. O ilgas variantas yra... ilgesnis.

Be tipinių individualių imuninės sistemos aktyvumo ir skausmo tolerancijos skirtumų tarp skirtingų žmonių, panašu, skausmas iš dalies priklauso nuo to, kokio stiprumo reakciją sukelia vakcina. R.Zimmermanas aiškina, kad kai kurie labai paprasti baltymai – tokie, kaip hepatito B – stipraus uždegiminio atsako nesukelia. Bet kiti skiepuose esantys baltymai – tokie, kaip vėjaraupių – imuninėje sistemoje sukelia kur kas stipresnį chaosą.

Be to, skiepuose dar esama adjvantų. Taip yra vadinami kai kurių vakcinų priedai, paskatinantys imuninę sistemą stipriau reaguoti į injekciją. Mat kuo stipresnis organizmo atsakas, tuo stipresnis susidaro imunitetas. Bet ne kiekvienoje injekcijoje esama adjuvantų, nes kai kurie virusai – netgi susilpninti ar inaktyvuoti – jau patys savaime sukelia pakankamai stiprų atsaką. MMR vakcina nuo tymų, parotito ir raudoniukės yra be adjuvantų, kaip ir skiepai nuo poliomelito, rotaviruso, vėjaraupių. Tačiau kai kurių virusų vakcinoms pastiprinimas adjuvantais yra tikrai reikalingas. O tai reiškia, kad jie gali sukelti ganėtinai gerai jaučiamą maudimą.

Kodėl į ranką, o ne į sėdmenis?

Jeigu gimėte po 2000 metų, tikriausiai net nesate patyrę tokio dalyko, kaip injekcija žemiau juosmens. Medikai pacientų užpakalius badydavo daugiausiai dėl to, kad sėdmens raumuo – gluteus maximus – yra neįtikėtinai didelis. Iš esmės tai yra milžiniškas raudonas taikinys adatai. Tačiau skiepai į užpakalį nebeleidžiami, ir daugiausiai dėl trijų priežasčių.

Pirma – elementarus patogumas. Daugelis žmonių yra skiepijami ganėtinai viešose vietose – ar prie seselės darbo stalo, ar gydytojo laukiamajame, ar kokiame nors darbo vietos kabinete. Tuo tarpu norint nuleisti kelnes reikia arba privatesnės patalpos, arba drąsesnių pacientų. Tuo tarpu pasiraitoti rankovę yra visai normalu net ir vidury judrios gatvės.

Antra – užpakaliai yra linkę kaupti riebalus. Daugelis skiepų, taip pat nuo gripo, būna toli gražu ne tokie veiksmingi, jeigu būna sušvirkščiami į riebalinį audinį. Imuninė sistema skirtingai reaguoja į antigenus, esančius giliai raumenyse ir vos po oda, riebaluose, tad jeigu jau skiepai yra parengti taip, kad būtų leidžiami į raumenis, vadinasi, ten juos leisti ir reikia. Tiesa, kai kurios vakcinos (MMR, vėjaraupių) geriau suveikia sušvirkštos į riebalus. Paprastai jos leidžiamos į riebalinį sluoksnelį, dengiantį žasto trigalvį raumenį.

Užpakalio badymas taip pat kelia šiokią tokią sėdimojo nervo pažeidimo riziką. Kai sudirginamas šis didžiulis nervas, keliaujantis nuo nugaros apačios, dėl jo uždegimo, vadinamo išialgija, gali kilti bemaž paralyžiuojantis skausmas.

Tuo tarpu deltiniame raumenyje jokių ypatingų nervų, kuriuos galėtų subadyti nepatyrę medikai, nėra. Tą patį galima pasakyti ir apie šlaunies raumenį – tol, kol nesiartinama link kirkšnies, teigia R. Zimmermanas.

Tad kai skiepysitės nuo gripo – o tą daryti labai rekomenduotina – prisiminkite, kad kitą dieną po skiepo senais laikais galėdavo sugadinti ne šiaip rankos maudimas, o surakinta nugara, už ką skiepijančiam specialistui dar reikėdavo ir savo sėdmenis parodyti.

Komentarai ()