BBC praneša, jog būdamas 76 metų mirė garsusis mokslininkas Stevenas Hawkingas. Apie tai paskelbė jo šeima.

Britas buvo geriausiai žinomas dėl savo atradimų moksle, ypač kalbant apie juodąsias skyles ir reliatyvumo teoriją. Taip pat jis buvo mokslinių knygų autorius.

Jo vaikai Lucy, Robertas ir Timas sakė: „Mes labai liūdime, kad iškeliavo mylimas tėtis. Jis buvo didis mokslininkas ir nepaprastas žmogus, kurio darbai ir palikimas liks amžiams“.

Kembridžo kosmologas Stephenas Hawkingas prieš kelerius metus savo autobiografijoje pirmą kartą aprašė skausmingą savo pirmosios santuokos pabaigą ir audringus konfliktus, sugriovusius ir antrąją santuoką.

Asmeniškuose ir atviruose memuaruose, kurie pasirodys šį ketvirtadienį, žymiausias tebegyvenantis pasaulio mokslininkas atskleidžia asmeninę traumą, kurią patyrė išsiskyręs su Jane Wilde – mergina, kurią sutiko Oksforde. Nesėkmingai susiklostė ir santykiai su slauge Elaine Mason, su kuria jį siejo „aistringas ir audringas“ ryšys, rašo independent.co.uk.

Daugiau kaip pusę šimtmečio profesorius S. Hawkingas narpliojo sudėtingiausias mokslo problemas, tuo pat metu kovodamas su luošinančia liga, kuri suparalyžiavo beveik visą jo kūną. Motorinių neuronų liga jam buvo diagnozuota 21 metų. Tuomet gydytojai prognozavo, kad jis tegyvens kelerius metus, tačiau abi moterys bent kelis kartus prisidėjo prie to, kad jo gyvenimas tęstųsi toliau.

Jane padėjo S. Hawkingui išsikapstyti iš gilios depresijos, kuria jis susirgo pirmą kartą išgirdęs neurologinės ligos diagnozę. Ji suteikė jam būsimo gyvenimo ir šeimos viltį. Tuo tarpu Elaine ne kartą gelbėjo jo gyvybę, pasitelkdama savo medicininius įgūdžius, rašo mokslininkas.

Tačiau savo knygoje „My Brief History“ („Mano trumpa istorija“) S. Hawkingas atskleidžia, kad Jane, 1979 metais pagimdžiusi pirmąjį jųdviejų vaiką, taip pat neišvengė depresijos gniaužtų – jai buvo per sunku rūpintis jaunos šeimos poreikiais ir invalido vežimėlyje sėdinčiu vyru. „Ji būgštavo, kad aš netrukus mirsiu, ir norėjo žmogaus, kuris ją vestų ir išlaikytų ją bei vaikus, kai manęs nebebus, - rašo profesorius. – Ji susirado muzikantą Jonathaną Jonesą ir skyrė jam kambarį mūsų bute. Būčiau prieštaravęs, bet ir pats tikėjausi, kad anksti mirsiu. Taip pat jaučiau, jog reikia žmogaus, kuris išlaikytų vaikus, kai mirsiu“.

1985 metais per vizitą Ženevoje Jane neleido Šveicarijos daktarams atjungti S. Hawkingo gyvybės palaikymo aparatų, kai jam išsivystė plaučių uždegimas. Tačiau papildomas stresas jį slaugant ir grąžinant į gyvenimą atsiliepė jųdviejų santykiams. Profesoriui S. Hawkingui vis didesnį nepasitenkinimą kėlė ir artimi Jane santykiai su Jonathanu.

„Galiausiai nebegalėjau pakęsti tokios situacijos ir 1990 metais išsikėliau iš buto su viena iš savo slaugių Elaine Mason“, - rašo jis. 1995 metais S. Hawkingas vedė Elaine. Tačiau per kelerius metus įtampa taip pat sugriovė jų santuoką ir 2007-aisiais pora išsiskyrė. Tačiau dar prieš tai Kembridžšyro policijai teko tirti jo žmonos kaltinimus smurtu – S. Hawkingas juos vadina nepagrįstais.

„Mano santuoka su Elaine buvo aistringa ir audringa. Išgyvenome savus pakilimus ir nuosmukius, bet tai, kad Elaine buvo slaugė, išgelbėjo man gyvybę“, - rašo profesorius. Savo knygoje S. Hawkingas taip pat dalijasi prisiminimais apie ankstyvą vaikystę ir studijų dienas Oksforde iki pat pat pirmojo mokslinio persilaužimo tyrinėjant juodąsias skyles ir kvantų teoriją. S. Hawkingo aistra žaisliniams traukinukams virto noru suprasti, kaip funkcionuoja pasaulis, įskaitant tokius paslaptingus reiškinius kaip juodosios skylės ir ankstyvosios visatos, bei troškimu mėgautis tokio žinojimo galia. „Jeigu suprasi, kaip funkcionuoja Visata, tam tikra prasme galėsi ją kontroliuoti“, - teigia S. Hawkingas savo memuaruose, kuriuos rašė su kruopšiu lėtumu – po vieną ar du žodžius per minutę, trūkčiodamas silpstančiais skruostų raumenimis, kuriuos fiksavo su kompiuterio ekranu sujungti judesio jutikliai.

Savo populiariausioje knygoje „A Brief History of Time“ („Trumpa laiko istorija“) profesorius S. Hawkingas iškėlė galimybę fizikams sukurti „visko teoriją“, kuri paaiškintų visas gamtos jėgas - tuomet „mes iš tikrųjų pažintume Dievo protą“.

Knyga, pirmą kartą pasirodžiusi 1988 metas, buvo parduota 10 mln. egzempliorių. „Fizika mokykloje visuomet būdavo nuobodžiausias dalykas, nes ji tokia lengva ir akivaizdi. Mokytis chemijos jau šiek tiek smagiau, nes gali įvykti tokių netikėtumų kaip sprogimai, - rašo S. Hawkingas. – Tačiau fizika ir astronomija teikia viltį suprasti, iš kur mes atėjome ir kodėl čia esame. Troškau suvokti Visatos gelmes“.

Nepaisydamas to, kad yra prikaustytas prie invalido vežimėlio ir negali kalbėti, profesorius S. Hawkingas teigia esantis „gana patenkintas“ savo gyvenimu: „Mano neįgalumas nebuvo rimta kliūtis dirbant mokslinį darbą. Jei atvirai, spėju, jog tam tikrais atvejais tai pravertė: man nereikėdavo skaityti paskaitų ar mokyti paskutinio kurso studentų, man nereikėdavo sėdėti nuobodžiuose komitetuose. Taigi galėdavau atsiduoti tik savo tyrinėjimams“. Savo atsiminimų knygą jis užbaigia šiais žodžiais: „Būti gyvam ir tyrinėti teorinę fiziką buvo nuostabu. Esu laimingas, jei kažkuo prisidėjau prie Visatos supratimo“.

Turėjo mirti prieš gerus 50 metų

2009 metų balandžio 20 d. įvyko tai, ko medikai jau tikėjosi kelis dešimtmečius. Vienas garsiausių fizikų pasaulyje, Stephenas Hawkingas, sėkmingai besigrumiantis su savo liga ir nepaisantis fizinės negalios, atsidūrė ties mirties slenksčiu. Kembridžo universitetas, kuriame dirbo fizikas, pasiruošė pačioms blogiausioms naujienoms.

S. Hawkingo, kuriam būnant 21 metų diagnozuota amiotropinė lateralinė sklerozė (ALS), būklė buvo apibūdinama kaip „labai rimta“, jam ligoninėje buvo atliekami tyrimai. Laikraščiai publikavo straipsnius, labai jau primenančius nekrologus. Atrodė, kad žmogui, kuris labai aiškiai nupasakojo laiko sąvoką, atėjo laikas.

Bet S. Hawkingas, kaip jam įprasta, įveikė ligą, rašo washingtonpost.com.

S. Hawkingas neturėjo galėti daryti to, ką darė. Šis vyras neturėjo gebėti svarstyti apie Dievo egzistenciją. Jis neturėjo dalintis savo nuogąstavimais apie dirbtinį intelektą ir jo potencialą sunaikinti žmoniją. Ir jau tikrų tikriausiai neturėjo pats asmeniškai dalyvauti britų kino akademijos apdovanojimuose BAFTA, įsitaisęs tokiame pačiame krėsle, koks pavaizduotas ir biografiniame filme apie šį neeilinį mokslininką.

Bet žodis „neturėtų“ fizikui – ne kliūtis.

ALS – ligos, su kuria S. Hawkingas gyvena jau daugiau nei 50 metų – poveikis sveikatai yra pasibaisėtinas. Liga gali užklupti bet ką, bet kada. Iš pradžių dėl jos nusilpsta raumenys. Vėliau raumenys atrofuojasi. Organizmas paralyžiuojamas.

Žmogus netenka gebėjimo kalbėti, ryti, o ilgainiui – net kvėpuoti. ALS asociacijos skelbiamais duomenimis, vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė nuo diagnozės yra nuo dvejų iki penkerių metų. Daugiau nei 50 proc. pacientų sugeba nugyventi daugiau nei trejus metus. O tuomet gyvųjų skaičius pradeda sparčiai mažėti. Ilgiau nei du dešimtmečius išgyvena mažiau nei 5 proc. pacientų.

Bet S. Hawkingas šiuo atveju pasirodė esąs labai jau neeilinis egzempliorius. Dviejų dešimtmečių po diagnozės ribą jisai kirto. Du kartus. Kartą 1983 metais ir kartą 2003 metais. Bet mokslininkas net ir 2015 buvo toks gyvybingas, kad, kai kurių ekspertų teigimu, jis tikriausiai serga visai ne ALS, mat ši liga pacientus sudoroja labai jau lengvai.

O kiti ekspertai tikina, kad gyvenime nėra matę nieko panašaus į S. Hawkingą.

„Jis išskirtinis. Nežinau nė vieno kito žmogaus, kuris taip ilgai nugyventų su ALS. Neįprasta ne tik tai, kad jis gyvena taip ilgai, bet ir tai, kad liga, panašu, išblėso. Dabar jis atrodo santykinai stabilios būklės. Tokia stabilizacija – neįtikėtinai retas atvejis“, – dar 2002 metais leidiniui „British Medical Journal“ sakė Londono Karaliaus koledžo klinikinės neurologijos profesorius Nigelas Leighas.

Ir tokie žodžiai – kur kas mažesnė retenybė, nei 50 metų po diagnozės išgyvenantys ALS pacientai. 2012 metais, S. Hawkingui sulaukus 70 metų, savo nuostabą išreiškė dar daugiau mokslininkų. To paties koledžo atstovas Anmaras al-Chalabi agentūrai AP sakė, kad S. Hawkingas yra „neeilinis... nežinau nieko, kas būtų išgyvenęs taip ilgai“.

Tai kuo gi fizikos profesorius išsiskiria? Vien tuo, kad jam pasisekė labiau? O gal jo neprilygstamo intelekto galia kažkokiu būdu sugebėjo apsaugoti nuo neišvengiamo likimo? Niekas aiškiai atsakyti negali. Net ir pats S. Hawkingas, galintis nupasakoti ištisus traktatus apie tai, kokie mechanizmai valdo Visatą, aiškiai nežino, dėl ko taip ilgai išgyveno.

S. Hawkingo ir ALS santykis nuo pat diagnozės buvo neįprastas. Anot medikų, šis neįprastumas ir lėmė fiziko ilgaamžiškumą, kuris nepasiekiamas toli gražu ne kiekvienam šia liga nesergančiam žmogui.

Paprastai ALS tokiame ankstyvame amžiuje neprasideda – vidutinis šią siaubingą diagnozę išgirstančių pacientų amžius yra 55 metai, o S. Hawkingas vos žengęs į trečią gyvenimo dešimtį pajuto pirmus nerimą keliančius simptomus. Viskas prasidėjo nuo kluptelėjimo.

„Trečiais studijų Oksforde metais pastebėjau, kad pasidariau tarsi negrabesnis, vieną ar du kartus parvirtau, atrodytų, be jokios priežasties. Bet tik perėjus į Kembridžo universitetą tą pastebėjo mano tėvas, kuris nugabeno mane pas šeimos gydytoją. Jis mane nukreipė į specialistą. Netrukus po 21 gimtadienio nuvažiavau į ligoninę atlikti tyrimų. Mane labai sukrėtė tai, kad man diagnozavo motorinių neuronų ligą“, - kadaise rašė S. Hawkingas. „Motorinių neuronų liga“ vadinama ištisa progresuojančių neurologinių ligų grupė, kuriai priskiriama ir ALS.

Komentarai (1)