Liūdna „baisiausios pasaulio moters“ istorija: pristatyta kaip pusiau beždžionė, tapo eksperimentų objektu, o ramybės nesulaukė ir po mirties (2)
1834-aisiais atokiame Meksikos kaime gimusi Julia Pastrana tais laikais buvo vadinama „baisiausia moterimi pasaulyje“, „moterimi-meška“, „žmogaus ir orangutango mišrūnu“ ir „beždžionžmoge“.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tokiam nelengvam gyvenimui ją „pasmerkė“ neįprasta išvaizda. Julia buvo labai mažo ūgio – vos 1,35 m, o visą jos kūną, išskyrus delnus ir pėdas, dengė plaukai. Moteris taip pat turėjo didelę nosį, platų ir atsikišusį žandikaulį, labai putlias lūpas ir dideles dantenas. Nors tokią išvaizdą lėmė sutrikimas, vadinamas hipotrichoze, XIX a. ji tapo tikra sensacija.
Be to, kad buvo labai neįprastos išvaizdos, kaip rašo Thevintagenews.com, J. Pastrana buvo talentinga. Ji turėjo nuostabų balsą ir puikiai šoko, kalbėjo keliomis kalbomis, tačiau ir tai nepadėjo jai pakeisti nuomonės apie save.
Iki kol suėjo 20 metų, Julia dirbo tarnaite vienos Meksikos valstijos gubernatoriaus namuose. Darbą ir pastogę suteikęs vyras vėliau įsivaikino Julią. Po kurio laiko moteris susisiekė su M. Ratesu – žinomu amerikiečių pramoginių renginių organizatoriumi, padėjusiu jai tapti žvaigžde ne tik JAV, bet ir Europoje. Mokslininkai ir istorikai vis dar nežino, kaip moteris sužinojo apie M. Ratesą ir jo veiklą, tačiau tik jo dėka J. Pastrana tapo vienu populiariausiu to laikotarpio žmogumi. Su ja susipažinti troško ne tik smalsuoliai, bet ir mokslininkai bei gydytojai, norėję išsiaiškinti šios neįprastą išvaizdą turinčios moters paslaptis.
Nepaisant to, kad visiems ji buvo pristatoma kaip pusiau žmogus, pusiau beždžionė, Julia elgėsi labai mandagiai, jai patiko keliauti po pasaulį ir susipažinti su naujais žmonėmis, gaminti maistą bei siūti. Ji taip pat geranoriškai sutikdavo padėti jos išvaizdos nustebintiems gydytojams tyrinėti jos ligą, noriai atlikdavo medicininius testus. J. Pastrana buvo smalsi asmenybė, mokėjusi kalbėti net trimis kalbomis, taip pat ir anglų.
Pats Čarlzas Darvinas ją yra pavadinęs „nepakartojama moterimi“, nors ji turėjo „barzdą ir plaukuotą kaktą“.
1850-aisiais J. Pastrana slapta vedė savo vadybininką Theodore‘ą Lentą. Daugelis manė, kad pora mylėjo vienas kitą, tačiau iš tiesų T. Lentas Julios vyru tapo baimindamasis, kad dėl jo turtų šaltinio užgriuvusio populiarumo jis gali netekti savo didžiausios žvaigždės.
Neįprastos išvaizdos moteris viename interviu pasakojo, kad ji atmetė daugiau nei dvidešimt pasiūlymų tekėti, kadangi visi būsimi sužadėtiniai nebuvo labai turtingi. Moteris ištekėjo už vyro, kurį, tikriausiai, mylėjo, nors šis su ja elgėsi ne kaip su žmogumi.Su T. Lentu 1860-aisiais ji susilaukė sūnaus. Deja, bet netrukus po gimdymo Julia, taip pat ir jos naujagimis, mirė.
„Mirštu laiminga. Žinau, kad buvau nuoširdžiai mylima“, – mirties patale ištarė J. Pastrana.
Net ir po mirties su Julia buvo elgiamasi taip pat, kaip ir tada, kai ji buvo gyva. Jos vyras žmonos ir savo sūnaus kūnus pardavė rusų anatomijos profesoriui Sokolovui, kuris juos, tinkamai paruoštus ir balzamuotus, demonstravo parodose ir muziejuose.
Tai sužinojęs T. Lentas visais įmanomais būdais bandė susigrąžinti savo šeimos narių kūnus, kad jis galėtų daryti tą patį, ką ir rusų profesorius, ir iš to gerai uždirbti. Po didelių pastangų, savo mirusią žmoną ir sūnų jis „įstatė“ į stiklines vitrinas ir toliau keliavo su jais po visą pasaulį.
Vėliau T. Lentas sutiko Marie Bartel – moterį, turinčią tokį patį sutrikimą, kaip ir jo mirusi žmona. Vyras rado būdą, kaip užsidirbti dar daugiau pinigų. Vedęs M. Bartel, jis paslėpė balzamuotus savo žmonos ir sūnaus kūnus, naują „mylimąją“ pervadino Zenora Pastrana ir pristatė ją kaip Julios seserį. Mirus Marie, jis vėl prisiminė turintis Julią ir sūnų bei galintis iš jų užsidirbti pinigų.
Kaip teigiama, po kurio laiko iš T. Lento jo žmonos ir vaiko kūnais stiklinėse vitrinose buvo pavogti ir kažkokiu būdu atsidūrė Norvegijoje. 1967-aisiais juos aptiko policijos pareigūnai, o po to Julią su sūnumi priglaudė Oslo universitetas. Iki pat 2005-ųjų balzamuotas J. Pastranos ikūnas buvo laikomas mokslo įstaigos saugykloje, kol viena iš Meksikos kilusi menininkė nusprendė jį pargabenti į gimtąją šalį.
„Ji nusipelnė progos susigrąžinti savigarbą ir tapti svarbios istorijos dalimi“, – sakė Lauren Anderson Barbata, sumąsčiusi plaukuotos moters kūną pargabenti į Meksiką. Galiausiai, 2013-ųjų vasario 12 d. Julia buvo garbingai palaidota.