„Žirgo galva“ ar „zirga galva“ – šį pašaipų latvių apibūdinimą yra girdėjęs daugelis. Tačiau iš kur jis atsirado? Kodėl būtent žirgo galva tapo objektu, didelės dalies lietuvių žodyne siejamu su latvių tauta?

Ieškoti atsakymo į šį klausimą padėjo du žmonės – Vilniaus universiteto lietuvių filologijos studentė Aistė Brusokaitė, besidominti latvių kalba ir kultūra, bei istorijos mokslų daktarė, Lietuvos ir Latvijos santykių istorijos ekspertė Vilma Akmenytė-Ruzgienė.

Rasti galutinio ir vienareikšmiško atsakymo nepavyko, bet labiausiai tikėtinas variantas atsirado. O ir mažiau tikėtini skamba įdomiai.

Versijos – nuo burtininkystės iki žemėlapio

A.Brusokaitė 15min teigė girdėjusi net keturias skirtingas frazeologizmo „žirgo galva“ atsiradimo teorijas. Pirmąją jų ji išgirdo dar paauglystėje, kai dar būdama aštuntokė vyko į ekskursiją į Latviją.

„Gidė minėjo, kad pasakymas „žirgo galva“ atsirado iš to, kad latviai, kurie važiuodavo pas lietuvius, ant vežimų kaip amuletus kabindavo sidabrines žirgų galveles. Bet vėliau apie tai jokios informacijos neradau, nors ieškojau. Todėl man ši versija atrodo mažai tikėtina“, – sakė A.Brusokaitė.

Kita A.Brusokaitės žinoma versija susijusi su latvių meile žirgams. Anot jos, pačioje Lietuvos šiaurėje, netoli Latvijos sienos gyvenę lietuviai kadaise tikėjo, kad latviai esą yra burtininkai, kurie gali užburti žirgus.

„Tiesiog prieina, pažiūri į tavo žirgą, ir jis krinta negyvas ar dar kažkas blogo nutinka. Ir apskritai latviai buvo laikomi gerai su žirgais sutariančia, mokančia ūkiškai su jais elgtis tauta. Tai šita versija sako, kad „žirgo galva“ atsirado iš ten“, – sakė A.Brusokaitė ir pridūrė, kad ši versija jai irgi atrodo mažai tikėtina.

Trečioji versija, pasak A. Brusokaitės, – geografinės kilmės. Anot šios versijos, pasakymas „žirgo galva“, skirtas apibūdinti latviams, kilo iš Rygos įlankos formos, labai primenančios žirgo galvą. Estijai priklausanti Ruonių sala, pasak šios versijos, yra kaip žirgo akis.

O ketvirtoji ir labiausiai tikėtina versija, pasak A.Brusokaitės, yra susijusi su kalba.

„Kadangi latviai ekonomiškai gyveno geriau negu lietuviai, pasienyje su Lietuva gyvenantys latviai imdavo tarnauti į savo ūkius lietuvių bernus, kurie atlikdavo juodus darbus. Latviai buvo liuteronai, o liuteronai visada daugiau dėmesio skyrė švietimui. Todėl latviai buvo labiau išprusę negu lietuviai ir mažiau išprususius, mažaraščius lietuvius truputį niekino bei vadino „zirga galva“. Tie tarnaujantys lietuviai nemokėjo latvių kalbos, bet nuolat šituos žodžius girdėdavo – zirga galva, zirga galva. Tai jie patys savaime taip pradėjo vadinti latvius“, – pasakojo A. Brusokaitė.

Jos teigimu, ši versija labiausiai tikėtina, nes tendencija vienai tautai imti vadinti kitą pagal tai, kaip skamba tos kitos tautos kalba, yra labai dažnai pasitaikanti.

„Pavyzdžiui, baltarusiai bei rusai lietuvius vadina labusais, nes mes sveikinamės „labas“. O lietuviai lenkus kartais nelabai gražiai vadina pšekais, nes garsas „pš“ lenkų kalboje yra labai dažnas. Tai va, lygiai taip pat manoma, kad „žirgo galva“ atsirado, nes lietuviai girdėdavo, kad latviai kažkodėl prie jų itin dažnai sako šią frazę. Nesuprasdami, kodėl jie ją mini, lietuviai patys pradėjo vadinti „zirgo galva“ visą latvių tautą“, – sakė A.Brusokaitė.

Kada pirmąkart lietuvių kalboje užfiksuotas šis latviams pavadinti skirtas pavadinimas, A.Brusokaitė sakė tiksliai nežinanti, bet svarstė, kad tai turėjo įvykti maždaug XIX–XX a. sandūroje.

O galbūt tvoros?

Istorikė V.Akmenytė-Ruzgienė 15min teigė tiksliai nežinanti posakio „žirgo galva“ kilmės, bet irgi išdėstė dvi posakio „zirgo galva“ atsiradimo versijas. Pirmoji jų – susijusi su tvoromis.

„Kaip žinia, išskirtinis Latvijos miestų ir miestelių bruožas yra aukštos tvoros, dažniausiai aukštesnės už žmogų. Norėdami pamatyti, kas vyksta gatvėje, esą latviai pasilypėdavo ir žvelgdavo per tvoros viršų į gatvę. Taip, kaip arkliai arklidėse, – vien tik galvos matosi. Dėl tokio panašumo lietuviai ėmę juos vadinti zirga galvom“, – teigė V.Akmenytė-Ruzgienė.

Antroji istorikės išsakyta versija – labai panaši į versiją, kurią kaip realiausią įvardijo ir A.Brusokaitė. „Esą anksčiau latviai lietuvius vadindavę „zirga galvom“. Šis posakis, prasivardžiavimas, taip buvo prilipęs, kad vos pamatę lietuvius latviai iš karto juos vadindavo „zirga galvom“. Lietuviai, nesuprasdami, kodėl, dėl dažno latvių prasivardžiavimo „zirga galvom“ ėmę taip vadinti latvius“, – pasakojo V.Akmenytė-Ruzgienė.

Problema dėl leišių

V.Akmenytė-Ruzgienė atkreipė dėmesį, kad kalbant apie prasivardžiavimą ir tautybės įvardijimą būta daug stipresnių emocijų dėl Latvijoje nuo senovės įprasto lietuvių vadinimo „leišiais“.

„Lietuviai labai jautriai reaguodavo į tautybės įvardijimą, mat dažnai Latvijos pasuose jie būdavo užrašomi kaip „leišiai“ („leišis“, „leiše“) – esą, tai menkinantis ir įžeidžiantis įvardijimas, taip, kaip šiandien romą pavadinti čigonu“, – sakė istorikė.

Pasak jos, susikūrus nepriklausomoms Lietuvos ir Latvijos valstybėms, šį klausimą teko spręsti net tarpvalstybiniu lygiu – tai tapo „lietuvių“ įvardijimo Latvijos Respublikos pasuose klausimu ir iš esmės lietė Latvijos lietuvių bendruomenę. Buvo prašoma, kad Latvijos Respublikos išduodamuose pasuose lietuviai būtų užrašomi naujadaru „lietuvieši“.

Šį klausimą, anot V.Akmenytės-Ruzgienės, viešai kėlė lietuvių ir latvių vienybės draugijų nariai, skundai dėl to buvo pasiekę ir abiejų valstybių užsienio reikalų ministerijas. Apie žodžio „leišis“ problematiką užsiminė ir A.Brusokaitė. Pasak jos, būtent „leišis“ yra senasis lietuvių pavadinimas latvių kalboje, tačiau šnekamojoje latvių kalboje žodis „leišis“ ilgainiui įgijo neigiamą potekstę. „Leišis – apsileidęs, tingus, neišsilavinęs mažaraštis. Kaip pas mus žirgo galva, taip pas juos leišis.

O „lietuvietis“ yra naujas žodis, paimtas ir dirbtinai padarytas tam, kad atsiribotų nuo „leišio“ neigiamos konotacijos. Nes žodis „leišis“ nelabai derėjo tarptautiniuose santykiuose. Ir dabar per Latvijos televiziją lietuvį pavadinti „leišiu“ skambėtų panašiai, kaip mes rusą televizijoje pavadintume „kacapu“. Būtų labai didelis netaktas“, – sakė A.Brusokaitė.

Verdiktas: galutinio verdikto nėra

Grįžkime prie „žirgo galvos“. Paieškojus internete, galima rasti ir kitų šio frazeologizmo kilmės versijų – neva lietuviai latvius vadina „žirgo galvom“, nes šie per karus ir badmečius pjaudavo ir valgydavo arklius, ko nedrįsdavo daryti lietuviai, neva šis frazeologizmas atsirado dėl to, kad lietuviams latvių veidai atrodydavo labai ištįsę ir pailgi, palyginti su lietuvių.

Viename Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto tekste, kuriame dalijamasi užrašytais lietuvių pasisakymais apie latvius, užsimenama, kad lietuviai latvius dažnai pajuokiamai vadino „zirgo galvomis“, tačiau čia pat išnašoje pažymima, kad šio frazeologizmo kilmė neaiški, aišku tik tiek, kad latvių kalbos frazeologizmų žodynuose tokio pasakymo nepavyksta aptikti. Tad į klausimą, kodėl latviai daugeliui lietuvių yra „žirgo galvos“, patikimai atsakyti sunku.

Realiausiai, atrodo, skamba versija, kad latviai patys pirmi taip pradėjo vadinti lietuvius, o lietuviai, nesuprasdami kalbos, perėmė šį terminą kalbėdami apie latvius – šią versiją vienintelę įvardijo 15min kalbintos Latvijos ir latvių kalbos ekspertės, ją galima rasti ir kituose internetiniuose šaltiniuose. Tačiau užtikrintai teigti, kad ši versija tikrai teisinga, nebūtų tikslu.

Komentarai (5)