Po daugiau nei 40 metų NASA mokslininkai pirmąkart atidarė konteinerį su Mėnulio pavyzdžiais, surinktais „Apollo“ misijų metu ()
Po daugiau nei 40 metų NASA mokslininkai pirmąkart atidarė konteinerį su Mėnulio pavyzdžiais, surinktais „Apollo“ misijų metu. Dėl per dešimtmečius patobulėjusių technologijų šis brangus artefaktas dabar gali atskleisti naujus duomenis apie arčiausiai Žemės esantį dangaus kūną, rašo „Science Alert“.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Mėnulio regolito (viršutinio uolienų ir dirvožemio sluoksnio) mėginys, vadinamas pavyzdžiu nr. 73002, buvo paimtas 1972 m. gruodžio 5 d., dviems „Apollo 17“ misijos astronautams – Gene’ui Cernanui ir Jackui Schmittui – įbedus 4 centimetrų vamzdelį į Mėnulio paviršių.
NASA tikisi, kad visas dešimtmečių laukimas atsipirks: šiandienos mokslininkai turi daugybę įrankių ir metodų, kurių aštuntajame dešimtmetyje dar nebuvo galima susikurti ar įsigyti.
„Šiandien galime atlikti tokius matavimus, kurie tiesiog nebuvo įmanomi „Apollo“ programos laikais, – sako planetų geologė Sarah Noble iš NASA „Apollo“ naujos kartos mėginių analizės programos ANGSA. – Šių mėginių analizė leis gauti maksimalų duomenų kiekį iš „Apollo“ surinktų pavyzdžių, o taip pat leis naujajai mokslininkų kartai patobulinti savo metodus ir taip padės pasiruošti būsimiems Mėnulio tyrinėtojams, kurie ten skris kitą dešimtmetį“.
Tarp metodų, kuriais NASA mokslininkai gali naudotis dabar, yra nedestrukcinis trimačių vaizdų kūrimas, masių spektrometrija (skenavimas naudojant jonizuotus atomus ar molekules) ir ypač didelės skiriamosios gebos mikrotomija (mėginių pjaustymas itin plonais sluoksniais) – kitaip sakant, tai leidžia ištirti šias uolienas daug išsamiau.
Mokslininkai atliko didelės skiriamosios gebos pavyzdžio nr. 73002 skenavimą dar prieš jį atidarant (nuotrauka viršuje ) – kas padėjo jiems išsiaiškinti, kaip geriausiai išimti brangųjį regolitą iš konteinerio ir paskirstyti jį įvairioms NASA tyrimų grupėms.
Žemiau esantis vaizdas – tai skenuotas vaizdas iš 1974 m.
Kaip galima nuspėti, uolienų fragmentai tvarkomi labai atsargiai – jie pirmiausia išimami iš konteinerio, užpildyto grynu sausu azotu, padedančiu išvengti bet kokio užteršimo iš išorės.
Ruošiamasi sugrįžimui
Viena iš priežasčių, kodėl dabar atidaroma vis daugiau iki šiol saugotų mėginių – mėginys nr. 73001 bus analizuojamas 2020 m. pradžioje – yra ta, kad apie 2024 m. NASA ruošiasi į mėnulį sugrąžinti žmones.
Ir ten nuvykę šių dienų astronautai surinks naujus Mėnulio paviršiaus pavyzdžius – kas suteiks tobulą galimybę atsakyti į mokslininkų klausimus, kilusius po nr. 73002 ir nr. 73001 tyrimų.
Naujai atverti pavyzdžiai taip pat gali padėti nukreipti astronautus į Mėnulio vietas, kuriuos labiausiai verta toliau tirti. Pasak NASA, regolitas galėtų pateikti įrodymų apie poliarinio ledo nuosėdų vietą Mėnulyje, taip pat parodyti, kaip laikui bėgant išsivystė Mėnulio pluta ir padėti mokslininkams geriau suprasti, kaip Mėnulio paviršiuje vyksta nuošliaužos.
Be to, patikrinę šiuos prieš kelis dešimtmečius paimtus pavyzdžius, mokslininkai gali sužinoti, kaip verta tobulinti uolienų rinkimo įrankius, kurie bus įmontuojami į erdvėlaivį, vykdysiantį 2024 m. „Artemis“ misiją.
Būsimoji mėginių partija turėtų mums atskleisti dar daugiau Mėnulio paslapčių – tačiau dar galima daug ko išmokti ir iš tų pavyzdžių, kurie dar šiandien yra NASA saugyklose.
„Aš užaugau su „Apollo „istorijomis, jos mane įkvėpė siekti karjeros kosmoso srityje ir dabar turiu galimybę prisidėti prie tyrimų, kurios įgalina kitas misijas Mėnulyje, – sako pavyzdį nr. 73002 atidaręs astromedžiagų kuratorius Charisas Krysheris. – būti tuo, kuris atidaro mėginį, kuris nebuvo atvertas nuo tada, kada buvo surinktas Mėnulyje – didelė garbė ir atsakomybė, mes liečiamės prie istorijos tikrąja to žodžio prasme“.
