Rolandas Perdėjas - už ką šiam juokdariui buvo padovanotas dvaras ir nemažas žemės sklypas? ()
Juokdariai viduramžiais buvo labai svarbūs. Jie buvo tikri pramogų pasaulio visų galų meistrai. Prieš karalius ir kitus kilminguosius jie ir šokdavo, ir dainuodavo, ir deklamuodavo eiles. Kai kurie darydavo ir dar daugiau.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Rolandas Perdėjas - taip buvo vadinamas garsus 12 amžiaus Anglijos juokdarys. Jis linksmindavo karalių Henriką II. Rolandas buvo talentingas juokdarys, kurio pokštai sukeldavo visuose rūmuose aidintį juoką. Kaip ir kiti juokdariai, jis mokėjo deklamuoji juokingus eilėraščius, groti, šokti ir kitaip linksminti karalių.
Bet, žinoma, vien šokdamas ir dainuodamas tokio vardo nenusipelnysi. Per kasmetinį karališkąjį Kalėdų balių Rolandas turėdavo atlikti savo garsiausią trijų dalių triuką - vieną šoktelėjimą, vieną švilptelėjimą ir vieną oro pagadinimą. Geriausia - viską vienu metu. Rolandas buvo šio pasirodymo autorius ir jis visiems labai patikdavo. Būtent dėl to Rolandas gavo Perdėjo vardą ir šį darbą turėdavo atlikti kiekvienais metais.
Nemanykite, kad Rolandas buvo žeminamas. Jis buvo labai gerbiamas - na, kaip koks iškilus menininkas. Už savo tarnavimą Karaliui Rolandas buvo dosniai apdovanotas - jam atiteko nedidelis dvaras Safolke su 12 hektarų dydžio sklypu.
Juokdariai iš tikrųjų visais laikais buvo labai gerbiami. Jie turėjo daugiau pareigų, nei dabar įsivaizduojama. Dažnai būtent juokdariai karaliams pranešdavo blogas naujienas, nes jie mokėdavo jas pateikti taip, kad valdovas per daug neįpyktų. Kai 1340 metais anglai Sleiso mūšyje beveik visiškai sunaikino Prancūzijos laivyną, Pilypo VI juokdarys jam pranešė, kad anglai yra bailiai ir net neišdrįso šokti į vandenį kaip drąsūs prancūzų jūreiviai.
Juokdarių tradicija ėmė nykti 17 amžiuje. Juos pakeitė įvairios keliaujančios trupės, spektakliai ir kitos pramogos. Žinoma, juokdariai buvo paplitę ne tik Vakarų Europoje - juokdarį būtumėte sutikę ir Lenkijoje, Rusijoje ir net Japonijoje. Laikais kai nebuvo nei interneto, nei televizijos, kitokių pramogų rūmuose tiesiog nebuvo. Na, neskaitant medžioklės, viešų egzekucijų ar riterių tunyrų, bet juokdariai siūlė šiokį tokį prasiblaškymą nekeliant kojos iš sosto menės.