Rugpjūčio 20 dieną sukako lygiai du metai nuo pirmojo moksleivių streiko už klimatą. Ar nors kas pasikeitė?

Lygiai prieš du metus, rugpjūčio 20 dieną sukako įvyko pirmasis istorijoje mokyklos streikas už klimatą, The Guardian straipsnyje primena 17-metė aktyvistė Greta Thunberg. Per tą laiką, panašu, įvyko daug visa ko: milijonai žmonių išėjo į gatves, taip prisijungdami prie kovos už „ekologinį teisingumą“. O 2019 lapkričio 28 dieną Europarlamentas paskelbė ypatingąją ekologinę situaciją.

Tačiau per tuos du metus pasaulis į atmosferą išskyrė daugiau nei 80 milijardų tonų CO₂. Pasaulyje nuolat vyksta įvairūs gamtiniai kataklizmai: miškų gaisrai, nepakeliami karščiai, potvyniai, uraganai, ledynų tirpimas ir ištisų ekosistemų nykimas. Daug kas neteko savo gyvenamojo būsto, o kai kas ir gyvybių. Ir tai tik pradžia, įspėja aktyvistai.

Dabar daugelio šalių lyderiai kalba apie „egzistencinę krizę, o ekspertai svarsto ypatingąją ekologinę situaciją nesuskaičiuojamuose susitikimuose ir konferencijose. Politikai skelia garsiai dalina pažadus, tačiau vos tik reikia imtis konkrečių veiksmų, mes nieko nedarome – pasaulis vis dar gyvena grėsmės neigimo stadijoje.

Klimato krizė nėra laikoma krize, o atotrūkis tarp to, ką privalome padaryti ir to, kas daroma iš tiesų, nuolat auga. Iš esmės, dėl politikų neveikimo jau praradome du itin svarbius metus, teigia Greta Thunberg.

Ekoaktyvistai liepą paskelbė atvirą laišką su reikalavimais ES ir pasaulio lyderiams. Nuo tol jį pasirašė jau daugiau nei 125 tūkstančiai žmonių, ir Thunberg ruošiasi laišką asmeniškai įteikti Vokietijos kanclerei Merkel ir pareikalauti iš jos konkrečių veiksmų (atsižvelgiant į tai, kad dabar Vokietija dabar pirmininkauja ES Taryboje). Europos Sąjunga drauge su Didžiąja Britanija išskiria 22% globalios CO₂ emisijos, nusileisdamos tik JAV (25%). Thunberg situaciją, kai mažiausiai prie problemos prisidedančios šalys labiausia nuo jos kenčia, vadina amoralia.

Tarp aktyvistų reikalavimų:

• visų investicijų ir subsidijų iškastiniam kurui nutraukimas, laipsniškai jo atsisakant;
• tarptautinio nusikaltimo statuso įtvirtinimas ekocidui:
• darbininkų ir pažeidžiamiausių gyventojų sluoksnių apsaugos politikos sukūrimas;
• demokratijos apsauga;
• moksliniais tyrimais paremtų privalomų kasmetinių iškastinio kuro sąnaudų priėmimas.

Suprantame, kad pasaulis sudėtingas, ir mūsų prašymus įgyvendinti nelengva, o daugeliui atrodo, kad ir visai nerealus Tačiau kur kas nerealiau tikėti, kad mūsų visuomenė sugebės išgyventi globalų atšilimą, link kurio judame. O taip pat išgyventi, susidūrus su kitomis katastrofiškomis ekologinėmis dabartinio neveiklumo pasekmėmis. Mums neišvengiamai teks kažką fundamentaliai keisti. Tik klausimas, ar šios permainos bus pagal mūsų sąlygas, ar jas padiktuos pati gamta?

Paryžiaus susitarime pasaulio lyderiai įsipareigojo išlaikyti globalų atšilimą 2 °C ribose (idealiu atveju siekiant 1,5). Aktyvistų manymu, aukščiau išdėstyti reikalavimai yra patys minimaliausi, kad susitarimo įsipareigojimai būtų įvykdyti.

Tad, jeigu lyderiai nepasirengę to daryti, tegul tada paaiškina, kodėl jie pažeidžia Paryžiaus susitarimą ir duotus pažadus. Numoja į žmones, gyvenančius labiausia nukentėjusiuose regionuose. Atsisako užtikrinti saugų gyvenimą savo vaikams. Ir visa tai – netgi nepabandžius ką nors pagerinti.

Spręsdama pagal Tarpvyriausybinės klimato kaitos ekspertų grupės ir JTO aplinkos programos išvadas, Thunberg nemano, kad šiuolaikinės politinės ir ekonominės sistemos galėtų susidoroti su klimato ir ekologijos krize. Net vaikas supranta, kad šalių politika nesisieja su tuo, ką sako mokslininkai. Aktyvistai tvirtina, kad būtina nutraukti tebesitęsiantį mūsų „gyvybės palaikymo sistemų“ griovimą ir eksploatavimą, pereiti prie mažai ŠES dujų išskiriančios ekonomikos ir nedelsiant pradėti mažinti anglies emisijas.

Tai – faktas, tačiau dauguma žmonių atsisako jį pripažinti. Vien mintis, kad išgyvename krizę, iš kurios negalima išeiti vien skyrus pinigų, sukelia savotišką kolektyvinį mentalinį trumpąjį jungimą. Aktyvistų manymu, problemos esmė – nežinojimo, neigimo ir nesuvokimo mišinys. Dabar galime susitikinėti ir rengti konferencijas nors ir kasdien, tačiau tai nieko neduos, nes nepamatysime, kad problemą suvokia ir pasirengę veikti atsakingi už sprendimų priėmimą žmonės. Mūsų visuomenei iš situacijos yra vienintelė išeitis – pradėti krizę vertinti kaip krizę.

Ateitis vis dar mūsų rankose, tačiau laikas byra kaip smėlis tarp pirštų. Mes vis dar galime išvengti blogiausio. Tačiau tam privalome įsisąmoninti ypatingąją klimato situaciją ir pakeisti savo elgesį. Tai ir yra ta nepatogi tiesa, nuo kurios stengiamės pabėgti.

republic.ru

Komentarai (22)