Nepaisant vis gausėjančios informacijos (o gal kaip tik dėl to), sąmokslo teorijos ir mokslo neigimas plinta. Kodėl ir kaip reikėtų gerinti padėtį?

Kas bent kartą su draugu, šeimos nariu ar kolega polemizavo kokia nors kontroversiška mokslo temą – klimato kaita, skiepų saugumas, dabartinės pandemijos rimtumas, – tas dažnai nuliūsta ir nusivilia savo oponento užsispyrimu. Šis jausmas žinomas daugeliui – susierzinimas, sukeltas nenoro atsižvelgti į viešai prieinamus faktus.

Psichologai tvirtina, kad faktų neigimas kyla ne iš nežinojimo, o iš žmogaus siekio jausti priklausomybę vienai ar kitai grupei. Todėl, norint įtikinti užsispyrusį covid-disidentą, reikės kai ko daugiau, nei apeliavimo į sveiką protą, Medium platformos leidinyje Elemental rašo mokslo žurnalistas Markham Heid.

„Mokslą neigiantys žmonės dažnai stengiasi išlaikyti priklausomybę kam ors, ką jie patys laiko svarbiu“, – tvirtina Pietų Karolinos universiteto sociologijos profesorė Nina Eliasoph. Tai gali būti priklausymas politinei religinei ar bet kokiai kitai grupei, jungiamai kokių nors idėjų ar idealų ir juos skelbiančių. Šių grupių forma gali būti kuo įvairiausia. Vos tik bendruomenė absorbuoja vienokią ar kitokią idėją, darosi aišku, kad jos atsisakymas (ir kitokio požiūrio laikymasis) reiškia automatinį narystės nutraukimą, kas nuoširdiems tos grupės nariams labai sunku.

Tokiu atveju neigimas reiškia gana plačią įrodymų bazę turinčio fenomeno atmetimą (ar reikšmės sumenkinimą). Vienas iš ryškiausių pavyzdžių – globalus atšilimas ir didžiulis žmonijos indėlis. Nepaisant visų turimų įrodymų ir nusistovėjusio mokslininkų konsensuso, daugybė žmonių akivaizdžius dalykus neigia. Kodėl? Ekspertų nuomone, vienas iš paaiškinimų, – kognityvinio disonanso vengimas.

Kognityvinis disonansas

Tai „negatyvi emocinė būsena, kuriai būdingas diskomfortas ar įtampa, gal dar nerimas ir netgi kaltės jausmas. Ją sukelia elgesys ar įsitikinimai, kurie tarpusavyje nesuderinami“, – apibūdinimą pateikia šiuo klausimu besispecializuojanti Mount Royal universiteto (Kanada) psichologijos profesorė April McGrath. Pavyzdžiui, globaliu atšilimu tikintis žmogus vis viena vairuoja pernelyg daug kuro ryjantį visureigį.

Kadangi kognityvinis disonansas – nemalonus dalykas, žmonės stengiasi jo išvengti. McGrath nuomone, tai galima padaryti dviem būdais. Galima pakeisti elgesį, tai yra, iš visureigio persėsti į elektromobilį. Arba – pakeisti įsitikinimus. Dauguma žmonių renkasi antrąjį būdą. „Elgesį pakeisti sudėtinga, nes didžioji dalis mūsų poelgių turi atlygio efektą“, – sako psichologė. Įsitikinimus pakeisti daug lengviau – ir būtent čia pasireiškia tam tikras neigimo elementas. Galima pabandyti sumažinti disonanso šaltinio svarbą: pavyzdžiui, pasakyti sau, kad pasirinkus elektromobilį, bendras vaizdas nepasikeis. Arba priimti naują idėją, kuri palaiko ir pateisina jūsų pasirinkimą, – tarkime, sąmokslo teoriją, kad neva šį globalų atšilimą sugalvojo patys mokslininkai, siekdami pasipelnyti.

Visgi McGrath nerekomenduoja nieko kaltinti – juk mes visi vienaip ar kitaip renkamės ir darome sprendimus, kurie sukelia disonansą ar konfliktą. „Mes negalime nuolat veikti, beatodairiškai paklusdami savo idealams“, – tikina psichologė.

Kiti scenarijai

Be kognityvinio disonanso, yra ir daugybė kitų neigimą sukeliančių scenarijų. Ir visi jie dažniausiai būna tarpusavyje susiję, tvirtina Iowa;os valstijos universiteto psichologijos profesorius Craigas Andersonas.

Pavyzdžiui, „tikėjimo išsaugojimas“ – šį scenarijų Andersonas priskiria žmonių prisirišimui prie kokių nors įsitikinimų, kurių jie laikėsi anksčiau. Mums nepatinka keisti savo požiūrį, tai kelia diskomfortą, todėl naujus duomenis, galinčius išklibinti mūsų tikėjimą, mes veikiau ignoruosime, aiškina jis. Ši mintis susijusi su plačiai paplitusia kognityvine klaida – patvirtinimo šališkumu (confirmation bias).

Dar vienas scenarijus – baimės nulemtas „perdėtas reagavimas“. Baimė – galingas motyvatorius. Kai žmonių laisvei, įprastinei veiklai kas nors gresia – ta pati pandemija ir globalus atšilimas, – jie ima tai neigti.

Apsisprendimo teorija

Illinois valstijos universiteto Matematikos, mokslo ir technologijos centro direktorė Rebekka Darner, užsiimanti mokslo populiarinimu ir kovojanti su jo neigimu, laikosi „apsisprendimo teorijos“. Pagal šią teoriją, žmonės turi tris pagrindinius psichologinius poreikius, kurie ir motyvuoja vienaip ar kitaip elgtis.

Pirmasis – autonomijos poreikis, tikėjimas, kad veikiate savarankiškai. Antrasis – profesionalizmo poreikis. Žmogui nebūtina kompetencija vienu ar kitu klausimu, svarbu, kad kiti tuo tiki. Trečiasis – priklausymas vienai ar kitai grupei, jausmas, kad žmonės pritaria tavo požiūriui ir vertina tavo indėlį, aiškina psichologas. Socialinės grupės, kurioms žmogus save priskiria, patenkina visus šiuos poreikius. Todėl žmonės priima idėjas, būdingas jų šalininkams („valdžia negalės manęs kontroliuoti“), ir iškelia jas kur kas aukščiau už kitas (pavyzdžiui, kaukių nešiojimo ir atstumo laikymosi rekomendacijas).

Apsisprendimo teorija padeda paaiškinti tokio plataus antimokslinių pažiūrų paplitimo ir priėmimo keliamą grėsmę. Jei priklausymas grupei motyvuoja žmogų neigti, tarkime, evoliucijos teoriją – tai, žinoma, problema, tačiau ji lokali. Gi jei dauguma amerikiečių nuspręs, kad esminis jų identiteto elementas – mokslo (ekspertų nuomonės) neigimas, problemos pakils į kokybiškai naują lygį. Pavojus realus: remiantis neseniai Pew Research Center atlikta apklausa, 36% amerikiečių mano, kad teorija apie laboratorinę koronaviruso kilmę (ir tai, kad pandemiją suplanavo valdžia) yra tikėtina ir netgi garantuotai tikra. Priminsime, kad taip nėra.

Darner nuomone, gerai tai, kad žmonės – itin sudėtingi sutvėrimai, jie gali priklausyti skirtingoms grupėms, o jų įsitikinimų negalima vadinti nepajudinamais. Kai žmonės nuolat regi jų požiūriams prieštaraujančią įvairovę, jiems kyla abejonių. Neįsitikinimas ir neapibrėžtumas kelia diskomfortą, tačiau jie ir skatina žmogų mokytis ir permąstyti savo požiūrį.

Deja, kai kurie dabartinio gyvenimo elementai („aido kamera“ arba socialinių tinklų burbulas) apriboja žmones nuo tokių reikalingų kontaktų su naujais, nepažįstamais, kitokio požiūrio besilaikančiais žmonėmis. Šis ideologinis trumparegiškumas (kaip ir skirstymas „jie prieš mus), būdingas didelei daliai šiuolaikinės žiniasklaidos – tiek tradicinės, tiek gan naujos.

Kaip kalbėti su sąmokslo teorijų šalininkais: 10 taisyklių

Beje, yra žmonių, kasdien užsiimančių konspirologų ir mokslo neigėjų įtikinėjimu, – internete yrar/ChangeMyView bendrija, ir ji žymi kaip santykinai tyli ir rami debatų vieta. Svarbu atminti, kad sąmokslo teorijos rezonuoja su mumis visais, leidiniui MIT Technology Review, papasakojo aktyviausi jos dalyviai. Sėdėdami feisbuke, galite jaustis protingesniu už savo antros eilės tetą, naujienas skaitančią „Klasiokuose“, tačiau nė vienas iš mūsų neturime imuniteto nuo melagienų ir sąmokslo teorijų – kliautis galima tik informacine higiena.

Įdomu, kad dezinformacijos ekspertės iš Harvardo universiteto Joan Donovan nuomone, dėl socialinės distancijos koronavirusinės sąmokslo teorijos darosi dar patrauklesnės. Jos suteikia žmonėms priklausymo grupei pojūtį, kai socialinė distancija išskiria, o ligonių ir tuščių prekystalių fotografijos mus rimtai traumuoja. Todėl, pasak ekspertės, žmonės dabar dar aktyviau ieško paguodos konspirologijoje. Tuo pačiu, netgi pačiose juokingiausiose teorijose dažnai būna grūdelis tiesos: pavyzdžiui, žalingo 5G poveikio pėdsakais galima atsekti iki šio mokslinio darbo, nors jo autorius neigia bet kokį ryšį su „mikrolustiniu skaitmeniniu pavergimu“.

Bendrijos nariai sudarė 10 taisyklių, kaip kalbėti su konspirologais, covid-disidentais ir mokslo neigėjais. Jos patikrintos praktiškai.

1. Visada (pabrėžiame – visada!) kalbėkite pagarbiai. Jei oponentui nerodysite empatijos ir pagarbos, jūsų niekas neklausys.
2. Jei platforma turi tokią galimybę, bendraukite privačiai: pavyzdžiui, asmeniškomis žinutėmis feisbuke, o ne pranešimo komentaruose. Taip darsyk pabrėšite pagarbą žmogui ir tai, kad negėdinate jo prie pašalinių stebėtojų.
3. Iš pradžių panagrinėkite dirvą – taip sutaupysite laiką ir energiją. Galima paklausti, kas jūsų oponentui padėtų pakeisti savo požiūrį. Jei atsakymas bus kategoriškas „Niekas!“, tai neverta ir stengtis. Bendrijoje yra sąrašas elgesio variantų, rodančių, kad žmogus diskusijai nepasirengęs.
4. Sutikite. Beveik visose sąmokslo teorijose yra „tiesos grūdelis“, su kuriuo negalima nesutikti. Panaudokite jį, taip pademonstruodami žmogui, kad iš esmės esate jo pusėje, tačiau yra niuansų.
5. Pabandykite „tiesos sumuštinio“ metodą („faktas-klaida-faktas“, pirmą kartą pasiūlytą lingvisto George'o Lakoffo).
6. Alternatyva – Sokrato metodas. Užduokite klausimus, padėdami žmonėms patiems „apčiuopti“ savo argumentus ir įvertinti jų gajumą. Žmonės patys ima ieškoti jų poziciją patvirtinančių šaltinių. Geriausias būdas pakeisti kieno nors nuomonę – padaryti taip, kad oponentui atrodytų, kad jis pats priėjo prie išvados, prieštaraujančios jų įsitikinimams. Tai reiškia klausimų-atsakymų formos dialogą, kai žmogus atsiduria akligatvyje, ir jūs švelniai nurodote visus neatitikimus, rekomenduoja vienas iš bendrijos moderatorių. Vienas tyrimas byloja, kad tokiu metodu galima žmogaus nuomonę pakeisti taip, kad jis net nepajus, jog jį kas puola ir verčia keisti poziciją.
7. Itin atsargūs būkite su artimais žmonėmis. Būtina rimtai susimąstyti, kad iš viso verta stengtis pakeisti jų požiūrį. Gal laiku prikąstas liežuvis padės ir jūsų psichinei sveikatai.
8. Suvokite, kad kai kurie žmonės paprasčiausiai nenori keistis – nepaisant faktų. Mokslininkai išsiaiškino, kad itin politizuotuose regionuose žmonės linkę savo tikėjimų sistemą pateisinti bet kokia kaina, netgi nepaisydami realybės pasipriešinimo. Nesvarbu, kiek publikuotų ir recenzuotų straipsnių paremsite savo teiginius, jie nepersigalvos. Tokiu atveju oponentams reikia užduoti papildomus klausimus, padėsiančius suprasti visą jų įsitikinimų sistemą (ir aptikti joje silpną vietą), ir pareikšti užuojautą, pataria vienas iš moderatorių.
9. Sustokite, jei pajutote pyktį ar kad aiškiai bręsta konfliktas. Išjunkite telefoną ir pasivaikščiokite.
10. Turėkite omenyje, kad lašas po lašo ir akmenį pratašo. Vienas pokalbis veikiausiai žmogaus pažiūrų nepakeis – ir tai normalu. Kartais pakanka sukelti abejonę, pažymėti kelią tam, kas nuvainikuos šią sąmokslo teoriją.

Komentarai (42)