Tūkstančiai tonų kasdien išmetamo plastiko galiausiai virsta mikroplastiku. Tačiau jo keliama žala tikrai ne mikroskopinė.

Gyvename plastiko jūroje. Kiekvieną dieną, nuo pirmos minutės, kai pabundame, mus supa plastikas.

Mus pažadina plastikinis žadintuvas ar daugybę plastikinių detalių turintis telefonas. Keliamės, valomės dantis plastikiniu dantų šepetuku su plastikiniais šereliais. Rengiamės sintetinius drabužius, kepamės pusryčius plastikine mentele, pakuojamės priešpiečius į plastikines dėžutes ar maišelius…

Vykstame į darbą ar mokyklą automobiliu, dviračiu ar viešuoju transportu. Nuo dylančių padangų į aplinką nuolat žyra milijonai mikroplastiko dalelių.

Tapome taip priklausomi nuo plastiko, kad buityje jo nebepastebime. Tačiau kasien į sąvartynus, o dar blogiau ‒ pasaulio vandenynus – kasdien patenkantys milijonai tonų plastiko dar ilgai cirkuliuos Žemės ekosistemose ir mitybinėse grandinėse.

Kas yra mikroplastikas?

Nors visuomenė pamažu ima suvokti plastiko taršos keliamas ir ankstesniame šios serijos straipsnyje aptartasproblemas, apie „mikroplastiką“ žino ne kiekvienas. Mikroplastikas ‒ tai mažytės, iki 5 mm ilgio plastiko dalelės. Tačiau jų dydis neproporcingas šių mikroplastikų sukeliamų ekologinių problemų mastui.

Mikroplastiko dalelės būna tokios mažos, kad daugumos net negalime matyti plika akimi. Tačiau tyrinėdami vandenynus, upes, dirvožemį ir net orą bei geriamą vandenį, mokslininkai mikroplastiko aptinka visur. Nuo giliausių vandenynų įdubų, iki atmosferoje cirkuliuojančių dulkių.

Tai, ko nematome, vis dėl to gali mums pakenkti. Pasak mokslininkų, vien iš oro bei geriamo vandens į mūsų kūnus kasmet patenka dešimtys tūkstančių mikroplastiko dalelių. Žmonės, geriantys vandenį iš plastikinių butelių, jų suvartoja dar daugiau.

Nors šios taršos žalą žmogaus organizmui pamatuoti dar sudėtinga, jau žinoma, kaip mikroplastikas veikia vandens gyvūnus. Pastebėta, jog jis trikdo žuvų ir kitiems vandens gyvūnų reprodukcinę sistemą, jie prasčiau auga, suvartoja mažiau naudingo maisto, patiria uždegimus bei kepenų pažeidimus.

Mikroplastikas ‒ mažas, bet galingas toksinų užtaisas

Mikroplastikas aplinkoje atsiranda dviem pagrindiniais būdais. Tai gali būti specialiai pagamintos mažytės plastiko dalelės, pvz., žaliava plastiko produktams gaminti (angl., „virgin plastic“ ar mikrogranulės kosmetikos produktuose (angl., „microbeads“). Mikrogranules naudoti draudžiamas vis daugiau pasaulio šalių. Tačiau daugiausiai mikroplastikų atsiranda yrant plastiko atliekoms.

Veikiamas saulės, vėjo, temperatūros pokyčių, plastikas dūla, skyla į vis mažesnes daleles, tačiau niekada nesuyra galutinai, iki pradinių elementų. Todėl visas kada nors pagamintas (ir nesudegintas) plastikas tebecirkuliuoja kažkur mūsų planetoje ‒ jei ne originalios formos, tai bent jau kaip mikroplastikas.

Skildamas į mažesnes daleles, plastikas savo unikalių savybių ‒ ilgaamžiškumo ir plastiškumo – nepraranda. Šios savybės plastikui suteikiamos, gamybos metu pridedamais cheminiais priedais. Deja, šios medžiagos labai kenksmingos gyviems organizmams. Iš savartynuose, dirvožemyje ar vandenynuose esančio plastiko šie toksinai pamažu patenka į aplinką, bei gali pritraukti ir kitas aplinkoje esančias toksiškas medžiagas. O plastiką netyčia prariję gyvūnai gauna tikrą toksinų „bombą“.

Mikroplastikas itin pavojingas vandens gyvūnams, nes labai primena vandens dumblius (fitoplanktoną), kuriuo maitinasi zooplanktonas ‒ smulkiausi vandens gyvūnai. Šie, savo ruožtu, tampa maistu smulkioms žuvims, šios ‒ stambesnėms, o jas galiausiai praryja vandens paukščiai ar sužvejoja žmonės. Taigi, zooplanktono prarytas mikroplastikas niekur nedingsta ir keliauja mitybos grandine į viršų. Kiekvieno jas suvartojusio gyvūno organizme mikroplastikas išskiria pavojingus toksinus. Kuo aukščiau mitybos grandinėje yra gyvūnas, tuo daugiau grobio suvartoja, taigi ir mikroplastiko ir jame esančių toksinų.

Nors dar nežinoma, ar mikroplastikas iš gyvūnų virškinimo sistemos patenka ir į kitus jų kūno organus, aišku, jog plastike esantys toksinai patenka į kraują ir taip nuodija gyvūno organizmą.

Nematomas mūsų drabužių mikroplastikas

Dažnai skalbiate? Kiekvieną kartą skalbdami sintetinius drabužius, paleidžiate šimtus tūkstančių mikroplastiko plaušelių tiesiai į vandenyną!

Poliesterį, nailoną, akrilą ir kt. sintetines medžiagas sudaro ploni plastiko siūleliai. Kitaip nei natūralios medžiagos ‒ medvilnė, vilna, linas ir kt. ‒ šie siūlai, kaip ir visas plastikas, nesuyra tūkstančius metų. Todėl nuo drabužių nuolat krentantys plastiko mikrosiūlai ilgam laikui nugula kažkur planetoje.

Mokslinininkai paskaičiavo, jog būtent iš sintetinės tekstilės į aplinką patenkantys siūlai sudaro didžiausią mikroplastiko taršos dalį pasaulyje. O dažniau skalbiant šių siūlų išsiskiria itin daug.

Pasak mokslininkų, per vieną skalbimą nuo 1 kg sintetinių skalbinių į nuotekų sistemą patenka nuo 124 iki 308 mg plastiko siūlų ‒ tai nuo 640 000 iki net 1 500 000 mikroplastiko dalelių! Didžioji dalis šių siūlelių yra tokie maži, kad jų sulaikyti negali net vandens valymo įrenginių filtrai. Todėl ši tarša keliauja tiesiai į vandenyną.

Norėdami sumažinti buityje sukuriamų mikroplastikų kiekį turėtume rečiau skalbti, bei naudoti mikrodaleles skalbimo mašinoje surenkančias priemones. O jei galime, žinoma, rinktis natūralias, gamtoje yrančias medžiagas.

Geriate vandenį iš butelio? Geriate ir mikroplastiką!

Naujausi tyrimai rodo, kad kiekvienas žmogus suvartoja vidutiniškai nuo 39 000 iki 52 000 mikroplastiko dalelių per metus. Mikroplastiko randama ne tik jūros gėrybėse bei žuvyje, bet ir geriamajame vandenyje, net druskoje ir kituose produktuose. O jei nuolat geriate vandenį iš plastikinių butelių ‒ suvartojate dar daugiau, iki 74 000 mikroplastiko dalelių per metus.

Ir tai, žinoma, neskaičiuojant visų susidarančių plastiko šiukšlių, kurios, ilgainiui tapusios mikroplastiku, grįžta į mūsų vandentiekio sistemą, bei mitybos grandines.

Taigi ‒ ką daryti?

Net jei plastiko taršą sustabdytume šiandien, mikroplastikas dar daugelį šimtų metų susidarytų iš jau išmestų, po truputį dūlančių plastiko šiukšlių. Tačiau vargu, ar sugebėsime greitu metu atsisakyti pasaulį užvaldžiusio plastiko. Be jo neapsieiname ne tik buityje, apsipirkinėdami ar keliaudami ‒ vienkartinės plastiko priemonės gelbsti gyvybes ligoninėse, padeda ir mums apsisaugoti pavojingu pandemijos metu, ir t.t. Nesinaudodami ratuotomis transporto priemonės, kurių padangos nuolat po savęs palieka daugybę mikroplastiko dalelių, sunkiai nuvyktume į darbą, mokyklą ir atliktume kitas kasdienes užduotis.

Dėl tokios priklausomybės nuo plastiko, o kartu ir didėjančios populiacijos, manoma, kad plastiko suvartojimas tik augs. O tuo pačiu ir išmetamo plastiko kiekis. Net pritaikius naujausius griežtus įvairių pasaulio šalių draudimus ir įsipareigojimus mažinti gaminamo ir išmetamo plastiko kiekį, per artimiausius dešimt metų vien į vandenynus patenkančio plastiko kiekis gali išaugti net 6,5 karto. T.y. nuo 8,8 milijonų tonų iki 22-58 milijonų tonų per metus.

Manoma, jog bent 11% visų į vandenynus patenkančių šiukšlių yra būtent plastikas. T.y. padangų plaušai, mikrosiūlai, mikrogranulės bei žaliavinės plastiko granulės. O anksčiau ar vėliau, visas išmestas plastikas greičiausiai pavirs į nematomą bet itin pavojingą priešą ‒ mikroplastiką.

Nors šios taršos iš pasaulio vandenynų, dirvožemio bei oro pašalinti praktiškai neįmanoma, mokslininkai stengiasi kuo geriau ištirti mikroplastiką, kad suprastų jų daromą žalą. Svarbu surinkti kuo daugiau duomenų ir tam, kad galėtume įvertinti tikrąjį taršos mastą bei kaip tikslingiausia su ja kovoti.

Mikroplastiką savo aplinkoje bei vietiniuose vandens telkiniuose galite pamatuoti ir patys. „Public Lab“ bendruomenė sukūrė ir nesudėtingą priemonę būtent šiam tikslui ‒ „pasidaryk pats“ tyrimų rinkinį“ Baby Legs. Iš vaikiškų pėdkelnių bei nupjauto butelio galite nesunkui pasigaminti mikroplastiko gaudyklę. Ją praplukdę rūpimame vandens telkinyje, sužvejosite ir ten esančias mikroplastiko daleles.

Nors kai kurios mikroplastiko dalelės matomos ir plika akimi, mažesnėms ištirti prireiks mikroskopo. Išplovus mėginį, teks atlikti tikrą „teismo tyrimą“, kad skirtingos plastiko rūšys būtų atskirtos. Tačiau kai kurios gali būti ir labai akivaizdžios ‒ kaip plastikinės plėvelės gabaliukai, ryškiaspalvės mikrogranulės ar spalvoti mikrosiūlai.

Tačiau, ko gero, svarbiausia ‒ saikingas vartojimas ir didesnė mūsų pačių savimonė. Žinodami, kokie mūsų įpročiai lemia didžiausią taršą mikroplastiku, galime sąmoningai sumažinti šio į pasaulio ekosistemas nuolat plūstančio nematomo priešo kiekį.

E. M. Ramanauskaitė

Šaltiniai:

https://www.youtube.com/watch?v=jjsrmFUmyh4

https://www.nationalgeographic.com/science/2020/08/microplastics-in-virtually-every-crevice-on-earth/

https://phys.org/news/2015-07-zooplankton-bits-plastic-trash.html

https://www.nationalgeographic.com/environment/2019/06/you-eat-thousands-of-bits-of-plastic-every-year/

https://www.nature.com/articles/s41598-019-43023-x

Komentarai (9)