Keistoji medicinos istorija – herojus, kuris gelbėjo gyvybes, pumpuodamas vandenilio dujas į… išangę (1)
Medicinos istorijoje gausu gydytojų, kurie, taikydami keistus gydymo metodus, gelbėjo gyvybes. Vienas tokių – daktaras Nicholasas Sennas, kuris gelbėjo gyvybes, pumpuodamas vandenilio dujas į… išangę.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Daktaras Nicholasas Sennas buvo JAV chirurgas, tarnavęs 1898 m. Ispanijos ir Amerikos kare. Tuo metu, kai rentgeno spindulių naudojimas nebuvo plačiai paplitęs, buvo nepaprastai sunku diagnozuoti ir surasti kulkos žaizdas pilve, kur buvo žarnos ar skrandis. Tai buvo tam tikra problema, turint omenyje, kad negavus greito gydymo, plonųjų žarnų žaizdos be išimties baigdavosi mirtimi.
Per daug pamačius tokio tipo mirčių, dr. Sennui kilo mintis, kad skrandžio ar žarnyno žaizdų reikia ieškoti tokiu būdu, kaip nustatomas dujų vamzdžio nuotėkis.
Nors tai atrodo kaip beprotiška idėja, Sennas sugalvojo pumpuoti dujas į išangę ir tuoj pat ėmėsi darbo.
„Pirmasis tikslas, kurį reikėjo pasiekti, buvo įrodyti viso skrandžio ir žarnyno kanalo pralaidumą oro pripūtimui“, rašė gydytojas.
Ankstesni eksperimentai parodė, kad pumpuoti vandenį buvo bloga mintis, įskaitant tą, kai „plyšo vaiko plonoji žarna“. Sennas nusprendė naudoti vandenilį, manydamas, kad tai nedirgina audinių ir jį galima lengvai naudoti.
Pirmiausia jis atliko bandymus su šunimis. Kai kuriems iš jų darė anesteziją, o kitiems – ne, prieš tai pripūsdamas juos kaip balioninius šunis. Badymai buvo sėkmingi, nes „visi gyvūnai išgyveno eksperimentą“.
Vykdydamas eksperimentus su gyvais žmonėmis ir norėdamas įrodyti tokios diagnoztiko veiksmingumą ir saugumą, ir iš dalies dėl to, kad jam buvo įdomu, koks tai jausmas, Sennas pats į save prisileido vandenilio.
„Į tiesiąją žarną buvo įleista beveik 6 litrai dujų. Gaubtinės žarnos išsiplėtimas sukėlė tiesiog išsiplėtimo jausmą, tačiau vos tik dujos pateko į klubinę žarną, atsirado kolikinių skausmų, kurie didėjo ir pasibaigė tik išbėgus visoms dujoms po pusantros valandos“, – rašė jis.
„Kai žarnynas ir skrandis visiškai išsiplėtė, pūtimo jausmas kėlė nerimą ir apėmė silpnumo pojūtis, sukėlęs gausų prakaitavimą. Daug dujų išsiskyrė erukcijos (raugėjimo) metu, po kurios labai palengvėjo. Akivaizdžius skausmus, susijusius su plonųjų žarnų pripūtimu oru ar dujomis, akivaizdžiai sukelia padidėjęs žarnų peristaltinis poveikis, bandant išstumti jų turinį, nes jis visada buvo protarpinio tipo ir greitai atslūgo po dujų išsiskyrimo“, toliau savo pastebėjimus tęsė Sennas.
Pirmasis pacientas, 27 metų vyras pašautas pistoletu, kurį pagydyti dujų priputimu bandė daktaras, neišgyveno. Tačiau tai pasirodė esanti naudinga priemonė nustatant žaizdas ir išgelbėjusi daug gyvybių, kol plačiai paplito rentgeno spindulių technologija, o tai reiškia, kad sužeistųjų tiesiųjų žarnų nebereikėjo pripūsti dujomis.