Rastas raktas į nemirtingumą? Skamba beprotiškai, bet paslaptingoji megastruktūra „Dysono sfera“ galėtų sugrąžinti žmones iš numirusių (Video) (47)
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Yra tik viena maža problema: mes iš tikrųjų negalime sukurti tokio dalyko.
„Tikroji sfera aplink Saulę yra visiškai nepraktiška", - anksčiau Oksfordo universiteto Ateities žmonijos instituto mokslinis bendradarbis, studijavęs megastruktūros koncepcijas, Stuartas Armstrongas.
Tempiamasis stipris, reikalingas tam, kad „Dysono sfera“ nesuirtų, gerokai viršija bet kurios žinomos medžiagos stiprumą, sakė Armstrongas. Be to, sfera nebūtų stabiliai gravitaciškai prisirišusi prie savo žvaigždės. Jei kuri nors sferos dalis būtų nustumta arčiau žvaigždės – tarkim, meteorų smūgiu – tai ta dalis būtų patraukiama link žvaigždės, sukuriant struktūros nestabilumą.
Nors, žmonės negali sukonstruoti „Dysono sferos“ (kol kas), bet nanorobotai tai galėtų padaryti, teigia Turchinas. Robotai galėtų pradėti kasinėti mažą planetą geležies ir deguonies gamybai ir panaudoti šiuos išteklius aplink Saulę sukuriant atspindintį hematito paviršių.
Net jei mašinos ir išsprendžia problemą, kaip panaudoti visą tą energiją, vis dėlto skaitmeninio prisikėlimo koncepcija vis tiek neatrodo įmanoma Fordhamo universiteto fizikos docentui Stephenui Holleriui.
„Yra daug dalykų, kurių mes nežinome, kurie istoriškai susiformavo ir lėmė žmogaus gyvenimą. Tai nėra jokio įrašo dalis, todėl labai sunku ką nors prikelti", - sako Holleris.
Taigi skaitmeninis dvynis greičiausiai yra labiau tikėtinas nei skaitmeninis aš. Bet ar tikrai jūsų skaitmeninis dvynys esate jūs? Na, tarsi.
„Tai jūs iki to momento, kai jį atsisiųsite", - sako Holleris. „Po to jis virsta kitu žmogumi. Tai tampa nauju subjektu. Skaitmeninė kopija visada skirsis nuo biologinės kopijos“.
Klemsono universiteto filosofijos ir biologijos mokslų profesorė, tyrinėjanti socialinius, konceptualius ir etinius kosmoso tyrinėjimo klausimus, Kelly Smith mano, kad „Dysono sfera“ yra labiau politinė, o ne inžinerinė problema.
„Žmonės tapo trumpalaikiais mąstytojais, kuriuos per trumpą gyvenimą jaudina pelno ir nuostolių klausimai. Kas norės visą savo gyvenimą skirti tam, kad būtų naudinga nei jiems, nei jų vaikams, nei jų vaikams, nei vaikų vaikams, bet žmonėms, gyvenantiems po 1000 metų?“ ji stebisi.
Be to, net jei sukurtume įvairiausių pažangių technologijų ir įkeltume savo asmenybę į kompiuterį, kurį maitina „Dysono sfera“, vis tiek kalbėtume apie labai didelę žmogaus gyvenimo trukmę – ne apie nemirtingumą – „Dysono sferą“ maitinanti žvaigždė kažkuriuo metu taps supernova, taigi baigsis ir mūsų energijos šaltinis“, - sako Smith.
Milijardus metų vykdant modeliavimą, klaidos tikrai gali prasibrauti į kompiuterio kodą. „Galų gale mes iš esmės dubliuosime 90 proc. kažkieno, bet ar rezultatas yra tas pats?" - klausia Smith. „Nežinau, kaip džiaugčiausi žinodama, kad 80 procentų į mane panaši savęs kopija išliks amžinai".
Turchiną, plano C kūrėją, taip pat jaudina ši problema, nors jis sako, kad tai daugiau filosofinė dilema nei fizinė mįslė: „Jei kopija yra pakankamai panaši į savo originalą tiek, kiek mes negalime jos atskirti kita, ar kopija lygi originalui?“
„Dysono sfera" mokslinės fantastikos seriale „Star Trek: The Next Generation":
