1932 m. gruodžio mėn. dokumentas, pavadintas „Dėl grūdų pirkimo Ukrainoje, Šiaurės Kaukaze ir Vakarų srityje“, nurodė partijos kadrams išgauti daugiau grūdų iš regionų, kurie neatitiko jų kvotų. Be to, raginta suimti besipriešinančių kolūkių vadovus ir naujų kvotų nevykdančius partijos narius.

Stalinas areštavo dešimtis tūkstančių ukrainiečių mokytojų bei intelektualų ir iš mokyklų bei bibliotekų pašalino knygas ukrainiečių kalba. Sovietų lyderis grūdų trūkumą panaudojo kaip pateisinimą dar intensyvesnėms represijoms.

Kaip pažymi Norrisas, 1932 m. dekretas nukreiptas prieš Ukrainos „diversantus“, įsakė vietos pareigūnams nebesinaudoti ukrainiečių kalba korespondencijoje ir griežtai kovojo su 1920-aisiais plėtota Ukrainos kultūros politika.

Pablogėjus badui, daugelis bandė bėgti ieškodami vietų, kuriose būtų daugiau maisto. Vieni mirė pakelėje, o kitus sustabdė slapta policija ir režimo vidaus pasų sistema. Ukrainos valstiečiai, norėdami išlikti gyvi, griebėsi beviltiškų metodų.

Jie žudė ir valgė augintinius, valgė gėles, lapus, medžių žievę ir šaknis. Viena moteris, radusi džiovintų pupelių, buvo tokia alkana, kad suvalgė jas vietoje jų net nevirdama ir mirė, kai jos išbrinko skrandyje.

Pabėgėlių bangos bėgo iš kaimų ieškodamos maisto miestuose ir už Ukrainos Sovietų Respublikos sienų.

Iki 1933 m. vasaros kai kuriems kolūkiams liko tik trečdalis namų ūkių, kalėjimai ir darbo stovyklos buvo perpildytos. Kai neliko kam auginti pasėlių, Stalino režimas iš kitų Sovietų Sąjungos vietų į Ukrainą perkėlė rusų valstiečius, kad susidorotų su darbo jėgos trūkumu. Susidūręs su dar platesne maisto katastrofa, 1933 m. rudenį Stalino režimas pradėjo švelninti rinkliavas.

Rusijos vyriausybė neigia, kad Ukrainos badas buvo genocidas

Sovietų Sąjungą pakeitusi Rusijos vyriausybė pripažino, kad Ukrainoje kilo badas, tačiau neigė, kad tai buvo genocidas. 2008 m. Rusijos žemieji parlamento rūmai priėmė rezoliuciją, kurioje teigiama, kad „nėra istorinių įrodymų, kad badas buvo organizuotas etniniu pagrindu“. Nepaisant to, mažiausiai 16 šalių pripažino Holodomorą.

Galų gale, nors Stalino politika sukėlė milijonų žmonių mirtį, ji nesugebėjo sutriuškinti Ukrainos autonomijos siekių. „Badas dažnai pasiekia socialinį, ekonominį ar karinį tikslą, pavyzdžiui, žemės nuosavybės perleidimą ar teritorijos išvalymą. Tačiau politiniu ir ideologiniu požiūriu tai dažnai turi priešingą poveikį. Kaip ir Ukrainos atveju, tai sukėlė tiek neapykantos ir apmaudo, kad sustiprino Ukrainos nacionalizmą“ - sako bado istorikas de Waalas.

Galiausiai, 1991 m. Ukraina pagaliau tapo nepriklausoma tauta – ir Holodomoras išlieka skausminga bendros ukrainiečių tapatybės dalimi.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

History

Aut. teisės: MTPC

Komentarai (3)