Vienas garsiausių protestų pasaulio istorijoje – žymusis Mahatmos Gandžio „Druskos žygis“: kaip milijonai indų sukilo prieš kolonijinę Britanijos valdžią ir kodėl būtent druska? (Foto, Video) ()
Tai buvo vienas svarbiausių Indijos protestų prieš kolonijinę pasaulio galią – Jungtinės Karalystės imperiją.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Nuo 1910-ųjų pabaigos Mohandas Karamchandas Gandis buvo vienas svarbiausių lyderių Indijos bandymuose atsikratyti britų kolonijinio dominavimo jungo, dar kitaip vadinamo „Raj“ – radžu.
Liesas ir santūrus buvęs advokatas paskatino pilietinį nepaklusimą kolonijinei politikai, paskatino indus boikotuoti britiškas prekes ir už savo nepaklusnumą kolonijinei valdžiai dvejus metus buvo kalinamas.
Gandhi „satyagraha“ filosofija, kuri nesmurtiniu būdu siekė atskleisti tiesą ir įveikti neteisybę, pavertė jį labiausiai poliarizuojančia figūra subkontinente. Nors britai jį vertino įtariai, indai jį pradėjo vadinti „Mahatma“ arba „didžiadvasiu“.
Kai 1930 m. sausio mėn. Indijos nacionalinis kongresas padvigubino pastangas dėl nepriklausomybės, daugelis manė, kad Gandis surengs iki šiol ambicingiausią savo „satyagraha“ kampaniją. Jis pasiūlė protestą dėl druskos.
Kaip ir daugelio kitų prekių atveju, Didžioji Britanija nuo XIX amžiaus taikė Indijos druskos prekybinį monopolį, uždraudusi vietiniams gaminti ar parduoti mineralą ir privertusi juos brangiai druską pirkti iš Didžiosios Britanijos pirklių. Kadangi druska buvo būtina maisto gamyboje Indijos karštame klimate, Gandis druskos įstatymus laikė nepateisinamu blogiu.
Daugelis Gandžio bendražygių iš pradžių buvo skeptiški. „Mes buvome sumišę ir negalėjome pradėti nacionalinės kovos su įprasta druska", - prisiminė Jawaharlalas Nehru, vėliau pirmasis Indijos ministras pirmininkas.
Vis dėlto Gandžiui druskos monopolija buvo ryškus pavyzdys, kaip Britanija nesąžiningai primetė savo valią net ir pagrindiniams Indijos gyvenimo aspektams. Spaudimo poveikis peržengė religinius ir klasinius skirtumus, kenkdamas tiek induistams, tiek turtingiems ir neturtingiems musulmonams.
Kovo 2 d. jis parašė laišką Didžiosios Britanijos vicekaraliui lordui Irwinui ir pateikė daugybę prašymų, tarp kurių buvo druskos mokesčio panaikinimas. Jei jo nepaisys, jis pažadėjo pradėti „satyagraha“ kampaniją.
Irwinas nepateikė jokio oficialaus atsakymo ir 1930 m. kovo 12 d. auštant Gandis įgyvendino savo planą. Apsirengęs skara ir sandalais, laikydamas medinę lazdą, jis su keliomis dešimtimis kompanionų pėsčiomis leidosi į žygį nuo ašramo (hinduizme vienuolynas arba užuovėja) netoli Ahmedabado iki Arabijos jūros miesto Dandžio (Dandi). Ten jis planavo nepaisyti druskos mokesčio neteisėtai išgaudamas mineralą iš paplūdimio smėlio.
Buvo manoma, kad Gandis bus suimtas ar net sumuštas kelionės metu, tačiau britai bijojo viešos reakcijos ir nusprendė nenutraukti žygio.
Gandžio kolona žygiavo maždaug 20 km per dieną greičiu. Pakeliui jis sustodavo keliasdešimtyje kaimų, kad kreiptųsi į mases ir pasmerktų britų priespaudą ir druskos mokestį. Jis taip pat paragino vyriausybės darbuotojus priimti savo nebendradarbiavimo filosofiją, metant darbą. „Valdiškas darbas suteikia jums galią tironizuoti kitus.“ - sustojęs Nadiado mieste teigė Gandis.
Tęsinys kitame puslapyje:
Kai Gandis ir jo pasekėjai žygiavo link Indijos vakarinės pakrantės, tūkstančiai indų prisijungė prie jų gretų, paversdami mažą protestuotojų koloną į kilometrinę procesiją. „The New York Times“ ir kitos žiniasklaidos priemonės pradėjo sekti žygio eigą ir cituoti Gandžio pasisakymus, kuriuose jis pasmerkė druskos mokestį kaip „siaubingą“ ir „pasmerkė britus, teigdamas, kad jie gėdijasi jį areštuoti“.
Gandis taip pat pasisakė apie Indijos kastų sistemos neteisybes – jis pribloškė žiūrovus maudydamasis „neliečiamųjų“ kastos šulinyje Dabhano kaime, o per kitą sustojimą Gajeroje jis atsisakė pradėti savo kalbą, kol „neliečiamiesiems“ nebuvo leista sėdėti su likusia auditorija.
Pėsčiomis nužygiavę 390 km vos per 24 dienas, Gandis ir jo procesija galiausiai pasiekė Dandį balandžio 5 d. Kitą rytą tūkstančiai žurnalistų ir rėmėjų susirinko stebėti, kaip jis įvykdė savo simbolinį nusikaltimą. Pasinėręs į putojančius Arabijos jūros vandenis, jis nuėjo į krantą, kur buvo paplūdimio druskos sankaupos.
Pranešama, kad Didžiosios Britanijos pareigūnai druską užpylė smėliu, tikėdamiesi sužlugdyti Gandžio pastangas, tačiau jis lengvai rado druskos turinčio purvo gumulą ir triumfuodamas jį iškėlė ir sušuko – „Su šituo aš purtau Britanijos imperijos pamatus“.
Gandžio veiksmas buvo signalas kitiems indams prisijungti prie to, kas tapo žinoma kaip „Druskos Satyagraha“. Per ateinančias kelias savaites rėmėjai visame subkontinente plūdo į pajūrį nelegaliai rinkti mineralą. Daugelis virino vandenį druskai išgauti, o kiti pardavinėjo neteisėtą druską miesto turguose.
Apie 80 000 žmonių buvo areštuota už pilietinį nepaklusnumą, daugelį policija sumušė.
Gandis buvo suimtas gegužės 5 d., kai jis paskelbė apie savo ketinimą vadovauti taikiam reidui į vyriausybės druskos fabriką Dharasanoje. Bet net Gandžiui būnant už grotų, jo sekėjai tęsė akcijas. Gegužės 21 dieną maždaug 2500 eitynių dalyvių nepaisė policijos perspėjimų ir įžengė į Dharasanos druskos sandėlius.
Įvykio vietoje buvo amerikiečių žurnalistas Webbas Milleris, kuris vėliau aprašė įvykius. „Staiga daugybė vietinės policijos puolė ir pradėjo lazdomis mušti įžengiančius protestuotojus.“
Milerio kankinanti sumušimų ataskaita plačiai paplito tarptautinėje žiniasklaidoje ir netgi garsiai buvo perskaityta JAV kongrese. Winstonas Churchillis, kuris nebuvo didelis Gandžio gerbėjas, vėliau pripažins, kad protestai ir jų padariniai „sukėlė tokį pažeminimą ir pasipriešinimą, koks nebuvo žinomas nuo tada, kai britai pirmą kartą palietė Indijos dirvą“.
Gandis buvo įkalintas iki 1931 m. pradžios, tačiau iš kalėjimo išėjo labiau gerbiamas nei bet kada anksčiau. Žurnalas „Time“ paskelbė jį 1930 metų „Metų žmogumi“, o laikraščiai visame pasaulyje pasinaudojo galimybe jį cituoti.
Didžiosios Britanijos vicekaralius Lordas Irwinas pagaliau sutiko su juo derėtis, o 1931 m. kovo mėn. abu pasirašė Gandžio-Irwino paktą, kuris nutraukė „satyagraha“ mainais į kelias nuolaidas, įskaitant tūkstančių politinių kalinių paleidimą. Nors susitarimas iš esmės išlaikė druskos monopolį, pakrantėse gyvenantiems indams suteikta teisė gaminti mineralą iš jūros.
Vis dėlto, kova dar nebuvo baigta. 4 ir 5 dešimtmetyje Gandhi ir jo šalininkai surengė daugiau protestų ir ištvėrė dar daugiau įkalinimų už grotų, o Indijos nepriklausomybės buvo iškovota tik 1947 m.
Gandis iškovota laisvę pasidžiaugė neilgai – po kelių mėnesių, 1948 m. spalio 30 d. induistas fanatikas nušovė Gandį.
Bet nors tiesioginiai druskos žygio politiniai rezultatai buvo palyginti nedideli, vis dėlto Gandžio „satyagraha“ pavyko pasiekti tikslą – „sujudinti Britanijos imperijos pamatus“. Žygis prie jūros paskatino Indijos pasipriešinimą britų priespaudai, o jo tarptautinė aprėptis supažindino pasaulį su Gandžio ir jo pasekėjų įsipareigojimu priemonių siekti be smurto.
