Kaip atsiranda naujos šalys ir kokia nepriklausoma valstybė yra pati jauniausia pasaulyje? Per trumpą savo istoriją patyrė karinį konfliktą su kaimyne ir niokojantį pilietinį karą (Foto, Video) ()
Naujos šalys neatsiranda kiekvieną dieną. Net jei teritorinis subjektas pasiskelbia esąs nepriklausoma šalis, likęs pasaulis ne visada tokiu pripažįsta.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Taigi, kaip atsiranda naujos šalys? Nors oficialių taisyklių nėra, yra visuotinai pripažintų kriterijų, pagrįstų tarptautine teise.
1933 m. Montevidėjaus konvencija apibrėžė valstybę kaip suverenų vienetą, turintį atitikti keturis kriterijus: turėti nuolatinius gyventojus, turėti apibrėžtas teritorines ribas, turėti vyriausybę ir turėti galimybę sudaryti susitarimus su kitomis valstybėmis.
Be to, apsisprendimo samprata – procesas, kurio metu grupė žmonių suformuoja savo valstybę ir pasirenka savo vyriausybę, buvo nagrinėjama Jungtinių Tautų dokumentuose ir deklaracijose, pradedant jos 1945 m. chartija.
Vis dėlto, net jei atrodo, kad minėti kriterijai yra įvykdyti, tarptautiniu mastu pripažinta nepriklausomybė nėra išankstinė išvada.
Dažnai valstybė, nuo kurios subjektas nori atsiskirti, pasipriešina nepriklausomybei ir atsiskyrimui, be to, kitos pasaulio šalys neskuba oficialiai pripažinti naujų pasaulio šalių (pvz. Kosovas).
Naujausia tarptautiniu mastu pripažinta šalis pasaulyje yra Afrikos šalis Pietų Sudanas, paskelbusi nepriklausomybę 2011 m. liepos 9 d. – po kelių dienų ji taip pat tapo naujausia Jungtinių Tautų nare.
Taigi, Pietų Sudanas šią vasarą mini nepriklausomybės sukakties dešimtmetį. Bet per šiuos 10 metų šalis patyrė pasienio konfliktą dėl naftos turtingų rajonų su Sudanu ir ilgametį pilietinį karą, kuris pasibaigė tik 2020 m.
Ilgas kelias į nepriklausomybę
Iš pradžių Pietų Sudanas buvo pietinė Sudano dalis, kuris pats tapo nepriklausomas 1956 m. Tuo metu Sudaną bendrai valdė Egiptas ir Didžioji Britanija (kondominiumas).
Sudano gyventojų skaičius buvo gana įvairus, ypač ryškus skirtumas buvo tarp šiaurinės ir pietinės Sudano dalies gyventojų: šiaurėje dominavo islamo šalininkai, kurių dauguma kalbėjo arabiškai ir laikė save arabais, o pietų gyventojai buvo įvairių afrikiečių etninių grupių, išpažino krikščionybę ar tradicines Afrikos religijas ir kalbėjo įvairiomis vietinėmis afrikiečių kalbomis, o anglų kalbą naudojo kaip pagrindinę švietimo kalbą.
Prieš nepriklausomybę ir po jos buvusios administracijos, kurios buvo įsikūrusios šiaurėje, turėjo sunkumų įgauti pritarimą ir įtvirtinti valdžią visose margose Sudano politinėse rinkimų apygardose, ypač pietuose, o tai paskatino gyventojų marginalizaciją.
Artėjant numatomai Sudano nepriklausomybei, pietų Sudano gyventojai, kuriems 1954 m. susikūrusi naujoji administracija buvo labai mažai atstovaujama, bijojo, kad toliau dominuos šiaurėje įsikūrusi vyriausybė. Didėjanti įtampa prisidėjo prie ginkluoto pasipriešinimo ir dviejų ilgų pilietinių karų, vykusių 1955–1972 ir 1983–2005 m.
Tarptautiniu mastu remiamas 2005 m. visapusiškas taikos susitarimas, sukurtas siekiant išspręsti ilgalaikį šiaurės ir pietų konfliktą, suteikė Pietų Sudanui pusiau autonominį statusą ir numatė, kad per šešerius metus bus surengtas referendumas dėl nepriklausomybės.
Referendumas įvyko 2011 m. sausio mėn., apie 99 proc. rinkėjų pritarė atsiskyrimui, ir Pietų Sudanas, remiamas tarptautinės bendruomenės, paskelbė nepriklausomybę tų pačių metų liepą.
Tęsinys kitame puslapyje:
Nepriklausoma valstybė iškart paniro į karus
Beveik iškart, 2012 m. kilo vadinamoji Hegligo krizė – karinis konfliktas tarp Sudano ir Pietų Sudano dėl naftos turtingų regionų tarp dviejų valstybių pasienio.
Pietų Sudanas įsiveržė į pasienio miestą Hegligą ir jį trumpam užėmė, kol Sudano armija vėl jį atsiėmė. Nedidelio masto susirėmimai tęsėsi tol, kol rugsėjo 26 d. buvo pasirašytas susitarimas dėl sienų ir gamtos išteklių, išsprendęs daugumą konflikto aspektų.
Tačiau jaunos šalies bėdos tuo nesibaigė.
Vis didėjančios nesantaikos ženklai valdančiojoje partijoje SPLM (Sudano liaudies išlaisvinimo judėjimas), pasirodė 2013 m.
Riekas Macharas, dirbęs Pietų Sudano prezidento Salva Kiir viceprezidentu, išreiškė savo ambicijas mesti iššūkį Kiirui dėl SPLM vadovybės ir būti partijos kandidatu į prezidentus 2015 m. rinkimuose, kaip ir Paganas Amumas, kitas atleistas kabineto narys, taip pat vertinamas kaip Kiiro politinis varžovas SPLM.
Pilietinis karas prasiveržė 2013 m. gruodžio 15 d., kai prezidentas Kiiras apkaltino buvusį jo pavaduotoją Rieką Macharą ir dar dešimt žmonių bandymu įvykdyti valstybės perversmą.
Tarp SPLM ir SPLM-IO (vadojaumos Macharo), kilo kova, įžiebusi pilietinį karą. Ugandos kariai buvo dislokuoti kovai kartu su Pietų Sudano vyriausybe. Jungtinės Tautos į šalį pasiuntė taikdarius.
Žiaurus pilietinis karas faktiškai sugriovė jauną valstybę.
Manoma, kad kare, trukusiame iki 2020 m., buvo nužudyta apie 400 000 žmonių. Dauguma kovų turėjo etninį atspalvį.
Kiiro Dinka etninė grupė buvo apkaltinta užpuolus kitas etnines grupes, o Macharo Nuer etninė grupė – Dinka grupės užpuolimu.
Daugiau nei 4 milijonai žmonių buvo priversti bėgti – apie 1,8 milijono žmonių buvo priversti bėgti šalies viduje į kitus rajonus, ir apie 2,5 milijono pabėgo į kaimynines šalis, ypač Ugandą ir Sudaną.
Po daugybės bandymų, ilgametis karas pasibaigė 2020 m. pasirašius taikos susitarimą tarp prezidento Kirr ir jo buvusio varžovo Macharo ir sudarius vienybės vyriausybę.
Dėl karo žemės ūkio krašte badą patyrusių žmonių skaičius išaugo iki 6 milijonų, o 2017 m. kai kuriose vietovėse kilo badas. Nuniokota ir šalies ekonomika. Tarptautinio valiutos fondo duomenimis, 2017 m. realios pajamos sumažėjo perpus nuo 2013 m., o infliacija siekė daugiau nei 300% per metus.
