SSRS vaikų dovana Jungtinėms Valstijoms, turėjusi tapti draugiškumo ženklu, turėjo vieną nemalonią paslaptį.

1945 m. grupė tarybinių moksleivių vaikų Amerikos ambasadoriui Sovietų Sąjungoje Williamui Harrimanui padovanojo iš medžio išdrožtą JAV Didžiojo Herbo (Great Seal) kopiją, kaip pagarbos, draugiškumo ir solidarumo ženklą už jų sąjungą Antrajame pasauliniame kare ir pažadą tęsti šią draugystę.

Iš pažiūros nekenksminga dovana buvo pakabinta ambasadoriaus rezidencijos kabinete Maskvoje, kur ji išbuvo septynerius metus, kol buvo atrasta, kad nekenksmingai atrodantis suvenyras yra daugiau nei tik puošmena.

Tai buvo Trojos arklys – triukas, kuriuo sovietai ambasadoriaus kabinete paslėpė vieną slapčiausių kada nors sukurtų pasiklausimo prietaisų.

1930-aisiais šnipinėjime evoliucionavo naujos technologijos, pavyzdžiui, mikrofonai. Vienu metu JAV ambasadoriaus rezidencijos Maskvoje „Spaso House“ svečiams būdavo įteikiamos kortelės, kurios juos sveikino ir perspėjo: „Kiekvieną kambarį stebi sovietų saugumas, o visas personalas yra saugumo darbuotojai. Mes tikime, kad sodas taip pat gali būti stebimas. Jūsų lagaminai gali būti ieškomi du ar tris kartus per dieną. Niekada nieko nevagiama ir jie beveik nepalieka pėdsakų“.

Pokario laikotarpiu reguliariai buvo randamos blakės ir paslėpti mikrofonai, tačiau septynerius ilgus metus sovietams pavyko išvengti aptikimo – tai labai sudėtingas klausymo prietaisas, vadinamas „The Thing“, implantuotas ant medinio JAV herbo.

„The Thing“ arba Didžiojo herbo blakė neturėjo jokio maitinimo šaltinio, nei jokių laidų. Vietoj to, prietaisą „apšvietė“ stiprus radijo signalas iš išorės, kuris jį įjungdavo.

Suaktyvintas prietaisas fiksuodavo garso bangas ir moduliavo radijo bangas, kurios maitino įrenginį, ir perduodavo signalą atgal siuntėjui. Aktyvių elektroninių komponentų nebuvimas padarė blakę praktiškai neaptinkamą (kai ji nebuvo aktyvi, blakė neskleidė jokio signalo ir buvo mirtinai tyli), ir jai suteikė praktiškai neribotą veikimo laiką.

„Daiktas“ buvo sovietų išradėjo Leono Theremino, geriausiai žinomo dėl to, kad 1920 m. išrado savitą muzikos instrumentą – tereminą, idėja.

Praėjus dviem dešimtmečiams, Thereminas atsidūrė gulago „šaraškoje“ – slaptoje gulagų sistemos laboratorijoje. Dirbdamas „šaraškoje“, Thereminas sukūrė „Buran“ pasiklausymo sistemą, šiuolaikinio lazerinio mikrofono pirmtaką, kuris veikė naudodamas mažos galios infraraudonųjų spindulių spindulius, kurie per atstumą aptikdavo garso vibracijas stikliniuose languose.

„Daikto“ veikimo principas buvo šiek tiek panašus. Medinio herbo viduje paslėptas mikrofonas reagavo į kambaryje sukeliamas garso bangas, kurios vibravo itin subtilią metalinę membraną, kurios storis vos 75 mikrometrai.

Kai prietaisas buvo apšvitintas tinkamo dažnio radijo signalu, membranos judėjimas pakeldavo prietaiso elektrinę talpą, o tai savo ruožtu moduliavo radijo bangas, o bangas atgal perduodavo antena, esanti blakės viduje.

Imtuvas demoduliuodavo signalą, kad gautų mikrofono paimtą garsą, kaip ir paprastas radijo imtuvas, kuris demoduliuoja radijo signalus ir išleidžia garsą.

Paprastas „Thing“ dizainas ir pasyvus pobūdis leido jo nepastebėti septynerius metus, kol jo netyčia neaptiko operatorius Didžiosios Britanijos ambasadoje.

1951 m. britų karininkas, stebintis SSRS karinių orlaivių eismą, per savo radiją staiga išgirdo Didžiosios Britanijos oro atašė balsą. Į Maskvą ištirti reikalo buvo išsiųsta Diplomatinė belaidžio ryšio tarnyba (DWS), tačiau blakių nerasta.

Britų operatorius ir toliau gaudavo stiprius radijo signalus, kai tik „Daiktas“ veikdavo, o tai leido britams manyti, kad rusai vietoj įprasto siųstuvo eksperimentuoja su kažkokiu rezonanso įtaisu.

Tačiau netrukus po to JAV karininkas patyrė panašią patirtį, kai išgirdo pokalbį, kuris sklido iš ambasadoriaus kabineto „Spaso namuose“. Namuose buvo atlikta krata, tačiau vėl nebuvo rasta blakių.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()