Modernioji sovietų baudžiava – „propiska“: kaip Sovietų Sąjungos biurokratija daugelį metų žmones laikė įstrigusius vienoje gyvenamojoje vietoje (Foto, Video)  (39)

Rusijos imperijos piliečiai buvo paskirti gyventi tam tikroje vietoje. Bolševikai uždraudė šią sistemą, tačiau tik po kelerių metų turėjo ją atkurti. Kodėl „propiska“ buvo tokia skausminga sovietų piliečiams?


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Sovietmečiu nebuvo galima gauti gyvenamosios vietos be „propiskos“ (registracijos) – leidimo nuolat gyventi, kuris buvo įspaustas į pasą.

Šiuo metu Rusijos Federacijoje nėra leidimų gyventi, o tik rezidento registracija (nors ji vis dar dažnai vadinama „propiska“). Tai vis tiek atrodo kaip antspaudas pase su piliečio dabartiniu adresu. Persikeldami iš vienos gyvenamosios vietos į kitą, Rusijos piliečiai privalo įregistruoti savo naują gyvenamąją vietą per tris mėnesius.

Tačiau sovietiniais laikais apie savo persikraustymus reikėjo informuoti valdžią per tris dienas, ne daugiau. Ir tai galiojo net ir atostogaujant pajūryje. Kodėl registracija gyvenamojoje vietoje buvo tokia svarbi sovietų žmonėms?

Moderni baudžiava

Nuo 1960 m. Sovietų Sąjungoje ilgiau nei tris dienas gyventi be „propiskos“ buvo nusikalstama veika, už kurią buvo baudžiama areštu 1 metams arba 100 rublių bauda (to meto patyrusio inžinieriaus atlyginimo ekvivalentas).

Tačiau, net pagal 1967 m. oficialius duomenis, 37% visų Sovietų Sąjungos piliečių neturėjo pasų. Kodėl taip buvo?

 

Nes pagal sovietinius to meto įstatymus pasai buvo išduodami tik žmonėms, gyvenantiems miestuose, miesteliuose ir miesto gyvenvietėse.

Kaimo piliečiai liko be pasų, kad „suvaldytų miesto gyventojų skaičiaus augimą“. Padėtis sukėlė daug sunkumų kaimo gyventojams.

Jie turėjo problemų dėl įsidarbinimo, santuokos, stojimo į universitetus ir technikos mokyklas, net gaunant ir siunčiant laiškus bei siuntinius per paštą! Ir pirmiausia jie negalėjo normaliai keliauti – gyventi SSRS be „propiskos“ buvo nusikaltimas. Todėl dauguma kaimo piliečių tiesiog pasiliko ten, kur buvo, dirbo savo kolchozuose ir nesikraustė – ar tai neprimena to, kaip su kaimo gyventojais buvo elgiamasi baudžiavos metu?

1974 m. sovietų valdžia pagaliau nusprendė išduoti pasus visoms savo piliečių kategorijoms – šis procesas prasidėjo 1976 m. ir buvo baigtas tik devintojo dešimtmečio pradžioje. Tačiau net ir turėdami pasus, sovietų žmonės buvo apriboti tam tikra gyvenamąja vieta. Taigi, kaip veikė „propiska“.

„Propiskos“ atsiradimas

 

Rusijos imperijoje pasai buvo įvesti XVIII a. Nuo 1724 m. dokumentai, vadinami pasais, buvo išduodami statybos įgūdžius turintiems valstiečiams, kurie buvo pakviesti į Sankt Peterburgą ar kitus miestus dalyvauti statybos darbuose.

Be to, valstiečiai, išvykę iš savo gyvenamosios vietos dirbti kitose šalies dalyse, turėjo turėti pasus su savo išvaizdos aprašymu.

1803 metais valstiečių pasai buvo pakeisti policijos administruojamais „adreso bilietais“. Remdamasi šiais dokumentais, Vidaus reikalų ministerija kontroliavo valstiečių judėjimą visoje šalyje ir prižiūrėjo jų galutinį sugrįžimą savo dvarininkams.

1903 m. Leninas rašė: „Socialdemokratai reikalauja visiškos žmonių judėjimo ir prekybos laisvės – sunaikinti pasus... Rusijos valstietis vis dar yra taip pavergtas pareigūnų, kad negali laisvai persikelti į miestą ir laisvai vykti į naujas žemes. Ar tai ne baudžiava? Ar tai nėra žmonių priespauda?".

Tęsinys kitame puslapyje:

Pasidalinkite su draugais
(47)
(6)
(41)

Komentarai (39)