Daugiau kaip 600 „Heisenbergo kubelių“ – svarbių nacių planų sukurti branduolinį reaktorių ir atominę bombą komponentų, pavadintų juos sukūrusio vokiečių fiziko Wernerio Heisenbergo vardu – Antrojo pasaulinio karo pabaigoje buvo paimti iš slaptos požeminės laboratorijos ir atgabenti į Jungtines Valstijas. Manoma, kad visoje nacistinėje Vokietijoje buvo sukurta daugiau kaip 1200 urano kubelių. Tačiau šiandien mokslininkai žino tik maždaug dešimties iš jų buvimo vietas.

Slapti eksperimentai

Kai Adolfas Hitleris pirmą kartą atėjo į valdžią, vokiečių branduoliniai eksperimentai buvo mokslinių tyrimų viršūnėje. 1938 m. vokiečių radiochemikai Otto Hahnas ir Fritzas Strassermanas pirmieji suskaldė atomą ir išlaisvino milžinišką energijos kiekį. Antrojo pasaulinio karo metais vokiečių mokslininkai varžėsi, kaip naudojant prototipinius reaktorius, urano kubelius paversti plutoniu – pagrindine ankstyvųjų branduolinių bombų sudedamąja dalimi.

Vokiečių mokslininkai pakabino vos 5 cm pločio kubelius ant lynų ir panardino juos į „sunkųjį“ vandenį, kuriame vandenilis pakeičiamas sunkesniu izotopu, vadinamu deuteriu. Vokiečių mokslininkai tikėjosi, kad jų reaktoriai sukels savaiminę grandininę reakciją, tačiau jų projektai nepavyko.

Šiems eksperimentams vadovavo du žymūs fizikai: Kurtas Diebneris, kuris vykdė eksperimentus Gotove, ir Werneris Heisenbergas, kuris juos vykdė iš pradžių Berlyne, o vėliau slaptoje laboratorijoje po viduramžių bažnyčia Haigerloche, kad geriau pasislėptų nuo sąjungininkų karių. W.Heisenbergas, Nobelio premijos laureatas fizikas,vis dėlto dirbo kurdamas atominę bombą nacistinei Vokietijai.

1945 m. aptikusios Heisenbergo laboratoriją, JAV ir Didžiosios Britanijos pajėgos atgavo 664 kubus, kurie buvo užkasti netoliese esančiame lauke, ir išsiuntė juos į JAV.

Chaotiškas nacių branduolinės programos žlugimas greičiausiai reiškia, kad daugelis kubelių vis dar gali būti išlikę. Šimtai kubelių iš Diebnerio laboratorijos dingo. Gausu pranešimų apie kubus įsigijusių fizikų, kurie juos dalijo kaip suvenyrus.. Teigiama, kad kitą kubą, ištrauktą iš Vokietijos upelio, į jį įmetė pats W.Heisenbergas, desperatiškai bėgdamas nuo besiartinančių sąjungininkų pajėgų.

PNNL tyrėjai įtaria, kad turi Heisenbergo kubą, tačiau nėra tikri. Norėdama patikrinti kubo kilmę, komanda remiasi radiochronometrija – metodu, kurį geologai naudoja senovinių uolienų ir mineralų mėginiams datuoti pagal natūraliai esančius radioaktyvius izotopus. Šis metodas galėtų atskleisti kubo amžių ir, galbūt, nustatyti, kur buvo išgautas pirminis uranas. Šis metodas gali būti naudingas ne tik ieškant W.Heisenbergo kubelių kilmės, bet ir nustatant kitų kontrabandinių branduolinių medžiagų kilmę.

Padėtų atsekti kūrėjus

Kadangi skirtingos nacių laboratorijos, siekdamos apriboti oksidaciją, kubelius dengė skirtingomis cheminėmis išorinėmis dangomis, antrasis komandos kuriamas metodas taip pat padėtų atsekti kubelius sukūrusius mokslininkus. Tyrėjai jau nustatė, kad jų kubas, kuris, kaip manoma, yra iš Heisenbergo laboratorijos, iš tikrųjų turi stireno pagrindu pagamintą Diebnerio laboratorijos dangą. Šis atradimas reiškia, kad kubas gali būti vienas iš tų, kuriuos Diebneris neva siuntė Heisenbergui, bandžiusiam surinkti daugiau kuro savo naujam reaktoriui, „Live Science“ teigė PNNL vyresnysis mokslininkas Jonas Schwantesas.

Nepaisant to, kad šiandien šie kubeliai yra labai svarbūs kuriant branduolinių medžiagų atsekamumo metodus, jie kelia nerimą ir primena, kaip nedaug trūko, kad būtume priartėję prie visiškai kitokios istorijos.

„Džiaugiuosi, kad nacių programa nebuvo tokia pažangi, kaip jie norėjo, kad būtų iki karo pabaigos“, – sakė PNNL doktorantė Brittany Robertson. „Nes priešingu atveju pasaulis būtų visai kitoks.“

Komentarai (3)