Skandinavijos pakrantėse ir salose kadaise gyveno žmonės, kurių visi bijojų dėl jų nuožmumo. Jų plėšikiška ir piratiška reputacija yra puikiai įamžinta vizualiniuose ir rašytiniuose žanruose, tačiau vikingų kultūra iš tiesų buvo paremta žemdirbyste ir prekyba. Vikingai mėgo karus ir karius, tačiau labiausiai vertino garbės ir įstatymo koncepcijas. Jie buvo prieštaringi – kaip ir žemė, kurioje jie gyveno.

Pradžioje vikingai gyveno snieguotame ir lediniame klimate šiaurės Europoje, Skandinavijos pusiasaliuose ir salose. Žiemos buvo ilgos, tamsios ir itin šaltos, tačiau tinkamai prižiūrimos – ir „jei padėdavo dievai – žemės galėdavo atnešti pakenčiamą derlių.

Todėl vikingai gyveno pakrantėse, kur sėkmingai galima būdavo užsiimti ūkininkavimu ir žuvininkyste. Pakrantėse dėl Golfo srovės taip pat būdavo ir švelnesnis klimatas.

Vikingų bendruomenes sudarydavo šeimų grupės, kurių kiekvienai vadovaudavo patriarchas arba vyriausias sūnus, kurio pagrindinė užduotis būdavo užtikrinti, kad šeima ir bendruomenė visuomet turėtų pakankamai maisto. Žmona taip pat turėdavo valdžios galių – kadangi būdavo atsakinga už maisto saugojimą, kad jo užtektų visai žiemai. Iš jos taip pat būdavo tikimasi medicininių gebėjimų bei žinių apie medicinines žoleles. Ji atlikdavo seselės vaidmenį ir rūpindavosi sergančiais ar sužeistais mūšio metu. Ji buvo tarsi dvaro sargybinė, kol šeimos vyrai būdavo išvykę medžioti, prekiauti ar plėšti.

Vikingų moterys bendruomenėje turėdavo pakankamai daug galių. Nors mergaitės ištekėdavo kartais būdamos ir vos 12 metų, joms būdavo patikimas visas šeimos ūkis, kurį jos turėdavo prižiūrėti beveik be niekieno pagalbos. Visą šeimos ūkį moterys užrakindavo skryniose, o raktus nešiodavo pasikabinusios ant liemens. Kartais santuoktiniai būdavo suporuojami neklausiant jų norų, tačiau niekada nebūdavo aukščiau pastatomi nei vyro, nei žmonos interesai. Santuoka buvo tarsi sąjunga – būdas apsaugoti šeimas ir išlaikyti turtus. Jeigu žmona panorėdavo, ji galėdavo palikti vyrą ir visą savo turtą pasiimti su savimi.

Jeigu vyras blogai elgdavosi su žmona ar vaikais, būdavo pernelyg tingus aprūpinti šeimą, ar įžeisdavo ją ar jos tėvus, žmona galėdavo pasikviesti liudininkus ir pareikšti, kad ji išsiskyrė. Pirmiausiai tai nutikdavo prie jos paradinių durų, o po to – prie sutuoktinių lovos galo. Nuo tada mažesni vaikai automatiškai prisijungdavo prie motinos, o vyresni vaikai būdavo padalinami tarp tėvų pagal jų šeimų turtus ir statusą.

Vikingus taip pat saistydavo įstatymai, kurie kažkiek primena ir šiuolaikinį teisingumo modelį. Kai kuriose bendruomenėse vykdavo teismo procesai su prisiekusiaisiais, kurių kartais būdavo 12, norsn skaičius priklausydavo nuo bylos svarbos. Klientą atstovaudavo „teisės sakytojas“, kuris aiškindavo priesiekusiesiems, kaip padarytam nusikaltimui taikomas įstatymas. Galiausiai prisiekusieji nuteisdavo kaltinamąjį – arba jį išteisindavo.

Jeigu kaltinamasis būdavo nuteisiamas, jam būdavo skiriama bauda arba jis būdavo išsiunčiamas gyventi į laukymes, už bet kokių įstatymų ribų. Šis „tremtinio“ statusas reikšdavo, kad nusikaltėliui niekas negalėdavo padėti, o priešai jį galėdavo sumedžioti ir užmušti.

Senovės skandinavų mitologija pasakoja, kad šiaurės Europos gentys tikėjo dievų ir deivių panteonu, taip pat kariams skirtu rojumi, vadintu Valhalla. Ši pažadėtoji žemė (iš tiesų – milžiniška puotos salė), į kurią tariamo patekdavo tik kritę kovoje, galimai paaiškina karingą vikingų prigimtį, o jų tendencija plėšikauti yra labiau siejama su jų poreikiu maistui ir atsargoms. Kadangi Skandinavijos pakrantėse buvo mažai žemių, tinkamų ūkininkavimui, vikingai naudojosi tuo, ką turėjo – o jeigu jiems reikėdavo daugiau resursų, jie nusiaubdavo kaimyninių genčių kaimus.

Jeigu žemė būdavo parengta ir leisdavo oras, sodinimas prasidėdavo pavasarį. Šiuo laikotarpiu vikingų ūkininkai ir jų vergai tręšdavo laukus, kad parengtų juos žolės auginimui, kuri savo ruožtu būdavo naudojama ganymui. Žemę jie suardavo ardais ar jaučių tempemais plūgais, o tuomet rankomis sėdavo. Pagal vieną iš papročių, visa tai užbaigus iškasdavo duobę viduryje lauko, pripildydavo ją duonos ir kiaušinių gabaliukais, o ant viršaus užpildavo alaus. Tai būdavo auka dievui Frėjui, kuris, vikingų įsitikinimu, garantuodavo gerą derlių.

Vikingai taip pat kaitaliodavo savo pasėlius – pakaitom augindavo kviečius, šakniavaisius ir ganydavo gyvulius, dėl ko žemė išlaikydavo savo derlingumą.

Vasara būdavo skirta pasiruošti ilgai ir tamsiai žiemai. Galvijai būdavo išvedami į kalnų ganyklas, jų pienas būdavo paverčiamas sviestu ar sūriu. Silpni gyvuliai būdavo užmušami, o mėsa sūdoma arba kitaip konservuojama, kad išsilaikytų per žiemą.

Visas šis pasirengimas, sėja ir derliaus nuėmimas neapsieidavo be švenčių. Tiesą sakant, vikingai mėgdavo švęsti, ir tai darydavo mažiausiai tris kartus per metus. Pirmoji šventė Sigrblot vykdavo vasaros pradžioje, Vetrarblot vykdavo po derliaus nuėmimo, o Jolablot pažymėdavo viduržiemį. Kiekvienos šventės metu dvi savaites būdavo valgoma, geriama, šokama, dainuojama, taip pat būdavo sekamos pasakos, kurias vikingai itin mėgdavo – kadangi senieji bendruomenių nariai pasakodavo apie vikingų karių žygdarbius ir narsą, o taip pat apie garbę, kuri jų laukdavo Valhaloje.

Labiausiai paplitę vikingų pasėliai būdavo grūdai. Tai būdavo mažesnės šiuolaikinių miežių, kviečių, rugių ir grikių versijos, kurios būdavo auginamos Skandinavijos pakrantėse. Vikingai grūdus naudodavo duonai ar košėms gaminti, taip pat jais pagardindavo sriubas ir mėsą. Be grūdų, ūkininkai taip pat turėdavo daržus, kuriuose sodindavo pupeles, žirnius, svogūnus, šventagaršvę, apynius, pastarnokus, laukines morkas, kopūstus ir česnakus.

Vikingai taip pat keliaudavo į miškus ir rinkdavo giles, sėklas, riešutus bei uogas – tokias kaip vyšnias, šeivamedžio uogas, gervuoges, avietes ir žemuoges. Vaikai taip pat būdavo siunčiami rinkti pipirines, laukinius obuolius, vaistažoles, garstyčias ir grybus, kurie būdavo skirti žiemos atsargoms. Nuolat grasinant šalčiams ir maisto trūkumui, kiekvienas medis ir augalas būdavo išnaudojamas – arba namams statyti, vaistažolių gėrimams gaminti, ar žymiems vikingų laivams ręsti.

Vikingai taip pat naudodavo svogūnus tam, kad identifikuotų sužeidimo mastą. Savo sužeistus karius jie maitindavo svogūnų sriuba, o tuomet uostydavo jų pilvus. Jeigu kvapas prasiskverbdavo pro žaizdą, vadinasi būdavo pažeista pilvo sienelė, kas leisdavo spręsti, kad gresia mirtis ir joks gydymas nepadės.

Vikingai buvo puikūs jūrininkai, o jų laivai būdavo suprojektuoti taip, kad galėtų regzti efektyvias „smok ir bėk“ atakas su minimalia žala patiems jūreiviams. Jie taip pat galėdavo plaukioti seklumose bei plaukti 14-15 mazgų (apie 26 kilometrų per valandą) greičiu – o tai tais laikais būdavo didelis greitis.

Vikingų jūrinės ir laivybos žinios buvo puikios, todėl jų atstumų apskaičiavimai jūrinių kelionių metu būdavo itin tikslūs. Tuometiniai vikingų matavimai nuo šiuolaikinių matavimų palydovais skiriasi vos 2-4 procentais. Iš šių skaičiavimų galima matyti, kad vikingai lankėsi Britanijos krantuose, Prancūzijoje, Ispanijoje, kai kuriose Rusijos dalyse, Viduržemio jūroje, o taip pat perplaukė Atlantą ir pasiekė Šiaurės Ameriką.

Vikingai plaukiodavo taip toli, kad net pasiekė Grenlandiją, kurią taip pavadino Erikas Raudonasis po jo ištrėmimo – kad pritrauktų žmones iš Islandijos apsigyventi su juo.

Bet stojo tokie sunkūs laikai, kad iš šiaurės atkeliavus mini ledynmečiui o Europoje pasirodžius marui, Grenlandijos ir Šiaurės Amerikos kolonijos nustojo plėstis, kol galiausiai išnyko.

Tačiau tai nesustabdė vikingų bei jų įpėdinių normanų, kurie persikėlė gyventi į šiltąjį Viduržemio jūros regioną. Su jų kelionėmis plito ir legendos apie drąsius karius ir rūsčius dievus, todėl vikingų kultūra bendrame Vakarų kultūros kontekste stirpiai įsišaknijo.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Komentarai ()