1945 metų birželį Sovietų Sąjunga buvo savo galios viršūnėje: nacistinė Vokietija buvo nugalėta, visa Rytų Europa tvirtai atsidūrė Maskvos įtakos zonoje, o tuo metu Raudonoji armija ruošėsi stoti į karą prieš Japoniją ir suduoti lemiamą smūgį.

Tokiomis aplinkybėmis sovietų vadovybė manė, kad pats laikas daryti diplomatinį spaudimą Turkijai, su kuria ji turėjo nemažai svarbių karinių, politinių ir teritorinių ginčų.

Naujai susiformavęs sovietų autoritetas ir didžiulė įtaka, taip pat tai, kad Vakarų sąjungininkams žūtbūt reikėjo sovietų pagalbos kare prieš japonus, įtikino Staliną, kad susidoroti su Ankara prilygtų saldainio atėmimui iš vaiko. Vėlesni įvykiai įrodė, kad viskas yra priešingai.

Sudėtinga kaimynystė

Turkijos politika Antrojo pasaulinio karo metais Kremliuje sukėlė labai prieštaringus jausmus. Viena vertus, Ankaros paskelbtą neutralumą ir atsisakymą leisti Vermachtui per savo teritoriją pulti SSRS, Maskva visais įmanomais būdais sveikino.

Kita vertus, tamsiausiomis sovietų ir vokiečių konfrontacijos dienomis turkai prie SSRS pietinės sienos laikė didelę karių grupę. 1941 m. rudenį feldmaršalo Gerdo fon Rundstedto kvietimu Turkijos armijos generolai Ali Fuad Erden ir Hüseyin Hüsnü Emir Erkilet lankėsi okupuotose sovietų teritorijose.

Kremlius tikėjo, kad Raudonosios armijos pralaimėjimo ir Maskvos bei Stalingrado žlugimo atveju turkai gali įsiveržti į sovietų Kaukazą. „1942 m. viduryje niekas negalėjo garantuoti, kad Turkija neprisijungs prie sąjungos su Vokietija“, – savo atsiminimuose rašė SSRS generolas Semjonas Shtemenko. Norint atremti galimą puolimą, reikėjo pajėgų, kurių skubiai gali reikėti kitur.

Be to, SSRS buvo įsitikinusi, kad Ankara ne kartą pažeidė 1936 m. Montro konvenciją dėl Bosforo ir Dardanelų statuso (pagal kurią užsienio karo laivams perplaukti sąsiaurius reikia Turkijos leidimo), užmerkdama akis į Vokietijos karinio laivyno (Kriegsmarine) pagalbinius karo laivus, įplaukiančius į sąsiaurį prisidengus prekybiniais laivais. Turkijos suvereniteto sąsiauriuose klausimas Staliną kamavo dar prieš karą; dabar, 1945 m., jis turėjo galimybę tai spręsti.

Sovietų puolimas

Maskva ruošėsi diplomatiniam konfliktui su Turkija, kurios 1945 m. vasario 23 d. prisijungimas prie antihitlerinės koalicijos nieko nepakeitė. Tų pačių metų kovą SSRS denonsavo (panaikino) 1925 m. Sovietų ir Turkijos draugystės ir neutralumo sutartį, o birželio 7 d. Turkijos ambasadorius SSRS Selimas Sarperis buvo iškviestas į susitikimą su užsienio reikalų liaudies komisaru (ministru) Viačeslavu Molotovu.

Turkijos pusei buvo pranešta, kad Ankara negali tinkamai kontroliuoti sąsiaurių, todėl nuo šiol jie bus prižiūrimi kartu su Sovietų Sąjunga, kurios laivynui bus parūpinta kelios bazės Bosforo sąsiauryje ir Dardaneluose. (Lietuva 1939 m. rudenį leidusi, mainais į Vilniaus krašto dalį, SSRS įkurti savo teritorijoje sovietų karines bazes, po mažiau nei metų buvo okupuota).

Be to, SSRS primygtinai reikalavo peržiūrėti 1921 m. Maskvos sutartį, kuria bolševikai perdavė Turkijai Karso, Ardahano ir Artvino miestus bei plačias aplinkines teritorijas, kurios anksčiau priklausė Rusijos imperijai.

Kadangi Lenino ir Kemalio Ataturko vyriausybės buvo draugiškos ir kartu priešinosi Antantei, Maskvoje ši nuolaida buvo laikoma svarbiu ir laiku žengtu žingsniu kuriant tvirtą, ilgalaikį aljansą.

Tęsinys kitame puslapyje:

Tačiau 1940-ųjų pabaigoje SSRS į situaciją pažvelgė visai kitaip. Sovietinė spauda rašė apie „turkų“, pasinaudojusių Sovietų Rusijos ir Sovietų Kaukazo respublikų silpnumu, „išdavystę“, apie mažų vietinių tautų „prievartinį išvežimą“ iš savo protėvių žemių ir apie būtinybę susivienyti sovietų armėnams ir gruzinams su savo broliais kitoje sienos pusėje.

„Nėra pagrįstų argumentų prieš šių teritorijų grąžinimą teisėtiems savininkams – armėnų ir gruzinų tautoms“, – teigiama Užsienio reikalų liaudies komisariato pranešime šalies vadovybei 1945 m. rugpjūtį.

Turkijos atoveiksmis

Maskvos spaudimas išprovokavo staigų antisovietinių nuotaikų padidėjimą Turkijos visuomenėje. Stalinas buvo pavadintas „Rusijos carų įpėdiniu“, kuris šimtmečius siekė užgrobti Juodosios jūros sąsiaurius.

Bosforo ir Dardanelų statuso peržiūrėjimo klausimą SSRS kėlė ir derybose su Vakarų valstybėmis. „Montro konvencija yra nukreipta tiesiai prieš Rusiją... Turkijai buvo suteikta teisė uždaryti sąsiaurius mūsų laivybai ne tik karo atveju, bet ir tada, kai Turkija mano, kad kyla karo grėsmė, kurią pati Turkija apibrėžia. Mes turime turėti tam tikrą garantiją, kad bus užtikrintas laisvas sovietų laivų judėjimas sąsiauriais“, – 1945 m. liepos mėn. Potsdamo konferencijoje pareiškė Stalinas.

Sutardami dėl būtinybės peržiūrėti susitarimą dėl sąsiaurio, Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Winstonas Churchillis ir JAV prezidentas Harry Trumanas diplomatiškai atmetė visus SSRS reikalavimus dėl bazių ir pretenzijų į Turkijos teritorijas. Taip pat, kaip paaiškėjo, Montro konvencija nebuvo peržiūrėta.

Po japonų pralaimėjimo ir Antrojo pasaulinio karo pabaigos santykiai tarp buvusių sąjungininkų sparčiai pablogėjo, o Turkijos klausimas buvo vienas iš prasidedančio Šaltojo karo katalizatorių. Čerčilis iškėlė tarpusavio priešpriešos iškilimą savo garsiojoje kalboje apie geležinę uždangą Fultone 1946 m. kovo 5 d., kuri iš esmės pažymėjo Šaltojo karo pradžią.

SSRS diplomatinis spaudimas Ankarai iš tikrųjų Sovietų Sąjungai neatnešė jokios naudos. Priešingai, tai paspartino Turkijos suartėjimą su JAV ir Britanija. Dar 1952 metais ji įstojo į Šiaurės Atlanto aljansą (NATO).

Po Stalino mirties 1953 m., „vardan gerų kaimyninių santykių išsaugojimo ir taikos bei saugumo stiprinimo“, Maskva galiausiai atsiėmė Turkijai reikštas pretenzijas.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()