Automobilių pramonė Sovietų Sąjungoje visada buvo kaip luošas arklys: atsilikimas nuo pasaulinių tendencijų šioje srityje buvo didelis. Vakarų automobilių pramonė veikė konkurencingomis rinkos sąlygomis, kurios sovietai neturėjo: dauguma automobilių buvo parduodami valstybinėms organizacijoms. Todėl kopijuoti tokioje situacijoje buvo daug lengviau, nei sugalvoti ką nors naujo.

Technologijų skolinimosi istorija SSRS prasidėjo pakankamai nepavojingai. Partijos pareigūnai greitai suprato, kad nereikia išradinėti dviračio, taip pat surinkimo linijos ir pirmojo masinio automobilio, jei už juos tai jau padarė Henry Fordas.

Šia proga 1929 m. šalies vyriausybė gana oficialiai Jungtinėse Valstijose nupirko inžinerinių dokumentų paketą ir susijusią įrangą, skirtą licencijuotai „Ford Model A“ kopijai gaminti – „GAZ-A“. Gamyba buvo pradėta 1933 m. pabaigoje, kai A modelio gamyba Amerikoje jau seniai buvo nutraukta.

Tai nesutrukdė „GAZ-A“ tapti pirmuoju ir populiariu masiniu automobiliu SSRS: per ketverius gamybos metus buvo pagaminta 42 000 automobilių – tokiai šaliai kaip SSRS, tai buvo didžiulis skaičius.

Kai „GAZ-A“ modelis jau buvo visiškai pasenęs, sovietų funkcionieriai nusprendė tęsti parengtą schemą. Modelis „A“ buvo pakeistas „GAZ M-1“ – licencijuota „Ford Model B“ variacija. Jo pagaminta jau buvo daugiau nei „A“ modelio – beveik 63 000 automobilių.

Pokario metais Sovietų Sąjungoje atsirado poreikis masiniam individualiam naudojimui skirto automobilio. Sklando gandai, kad pats Stalinas reikalavo, kad juo taptų prieš karą jam patikęs „Opel Kadett“. Be to, pats Stalinas, prieš pradėdamas automobilio gamybą, įvedė draudimą keisti dizainą.

Šį kartą nebuvo jokių licencijų ir konsultacijų iš „Opel“ gamyklos Vokietijoje (kuri buvo nugalėta ir negalėjo pasipriešinti tokiems veiksmams): sovietų inžinieriai tiesiog paėmė krūvą opelių, likusių po Antrojo pasaulinio karo, viską nuodugniai išstudijavo ir persibraižė techninius duomenis.

Taigi 1946 metais pasirodė faktinė „Opel Kadett“ kopija – „Moskvič-400“. Šiuos automobilius gamino Maskvos mažųjų automobilių gamykla (ZMA arba MZMA). Paprastiems žmonėms tai tebuvo „Moskvič“, nes gamykla tuo metu kitų modelių negamino.

Modernesnių automobilių poreikis SSRS augo kartu su inžinierių išradingumu. „Moskvič-400“ greitai ėmė reikėti atnaujinimo, kuriam Vakaruose buvo nupirkti „Fiat 1100“, „Lancia Aurelia“, „Simca Aronde“, „Ford Consul“, „Ford Taunus“ (nepainioti su „Taurus“) ir net „Citroen 2CV“. Tai vyriausybei kainavo daug pigiau, nei įsigyti licenciją, kurios sovietai dar negalėjo sau leisti.

Tiesa, nė vienas iš jų nebuvo grynos formos prototipas sovietiniam automobiliui, tačiau kiekvienas buvo kruopščiai tiriamas. Dėl bendrų „GAZ“ ir „ZMA“ dizainerių pastangų, pasirodė ne pats pažangiausias, tačiau SSRS gana modernus „Moskvič-402“.

SSRS buvo kopijuojami ne tik masėms skirti automobiliai. Stalinas mėgo JAV amerikietiškus „Packard“ limuzinus. Taigi grupei „ZIS“ inžinierių buvo pavesta pasigaminti vykdomosios klasės lengvąjį automobilį ir jiems buvo liepta kaip pagrindą naudoti „Packard 160“.

Be to, pats Stalinas prižiūrėjo projekto įgyvendinimą. Dėl to 1-oji valstybinė automobilių gamykla, pavadinta Josifo Stalino vardu, 1945 m. išleido „ZIS-110“, kurio nedidelės apimties gamyba tęsėsi net 16 metų.

Tęsinys kitame puslapyje:

1959 metais Gorkio automobilių gamykla nusprendė išleisti savo limuziną – „GAZ-13 Čaika“. Tačiau paaiškėjo, kad tai vėl modifikuotas „Packard Patrician“.

„GAZ“ senbuviai patvirtina, kad tuo metu JAV įsigytus amerikietiškus limuzinus atidžiai tyrinėjo tiek sovietų inžinieriai, tiek dizaineriai, kas, žinoma, turėjo įtakos sovietiam modeliui.

Šeštojo dešimtmečio pabaigoje SSRS labai reikėjo naujo liaudies automobilio, nes „Moskvič-400“ gamyba jau buvo nutraukta, o jo įpėdinis „Moskvič-402“ buvo per geras ir brangus paprastam proletariatui.

Taigi inžinieriai pradėjo kurti kitą mažą liaudies automobilį. Ir vėl buvo pasitelktas didžiulis vakarietiškų technologijų parkas. Iš ilgo pradinių pretendentų sąrašo buvo pasirinktas „Fiat 600“, kaip tobulas pavyzdys su tam tikrais patobulinimais.

Rezultatas buvo sovietinis liaudies automobilis „ZAZ-965“, kuris buvo pagamintas Zaporožės gamykloje „Kommunar“, kuri anksčiau gamino žemės ūkio techniką. Nepaisant daugybės dizaino trūkumų, automobilis buvo labai populiarus: nuo 1962 iki 1969 metų buvo pagaminti 322 166 visų modifikacijų automobiliai.

1960-aisiais sovietų automobilių pramonė jau buvo pakankamai stipri, bet nepakankamai, kad būtų galima sukurti visiškai nuosavą automobilį. Todėl 1966 metų vasarą Maskvoje buvo pasirašyta generalinė sutartis tarp italų kompanijos „Fiat“ ir sovietinio „Vneshtorg“ dėl mokslinio ir techninio bendradarbiavimo kuriant lengvuosius automobilius.

Pagal susitarimą buvo pastatyta automobilių gamykla, skirta gaminti du modelius – „VAZ-2101“ ir „VAZ-2103“, kurių pagrindas buvo „Fiat 124“. „Fiat“ automobilio konstrukcijoje buvo atlikta apie 800 pakeitimų, kad automobilis būtų pritaikytas darbui SSRS platybėse.

Aštuntajame dešimtmetyje Maskvos AZLK inžinieriai dirbo kurdami tarpinį „Žiguli“ ir „Volga“ modelį. Tačiau personalo pertvarkymai neleido jiems pasireikšti: tiesiogine prasme buvo reikalaujam nukopijuoti prancūzų ir amerikiečių modelį „Simca 1308“, nepaisant to, kad tuo metu AZLK turėjo kelis tinkamus prototipus.

Pirminio šaltinio išvaizda buvo kiek įmanoma supaprastinta, o daugelio dekoro elementų teko atsisakyti. Taip atsirado „Moskvich-2141“ – ne pats prasčiausias, bet beviltiškai pasenęs hečbekas, gamintas nuo 1986 iki 1998 metų ir net eksportuotas į užsienio valstybes.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

Kramola

Aut. teisės: MTPC

Komentarai (9)