1918 m. rusų kalbos reforma – kaip ir kodėl bolševikai po 1917 m. Spalio perversmo revoliucionavo rusišką rašybą? (Foto, Video) (8)
Bolševikai ne tik pakeitė politinę tvarką, bet ir įvedė naujas rašybos taisykles bei išmetė iš rusiškos abėcėlės kelias raides – kodėl jie taip pasielgė?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Mintis reformuoti rusų kalbą sklandė dar prieš 1917 m. Spalio revoliuciją, tačiau Rusijos mokslų akademija užtruko, kol reforma pajudėjo ir neskubėjo jos įvesti visoje šalyje.
Po 1917 m. naujoji bolševikų valdžia veikė daug ryžtingiau: ketino atsisakyti visko, kas „sena“ – imperijos palikimo, religijos, ekonomikos, kalbos.
1918 m. buvo išleistas dekretas dėl naujų rašybos taisyklių ir visi spausdinti leidiniai buvo įpareigoti jomis vadovautis. Ikirevoliucinė rašyba buvo beveik uždrausta.
Kodėl reikėjo reformos
Imperijos laikų rašyba buvo gana sudėtinga, o bolševikams reikėjo kalbos reformos, kad, be kita ko, būtų lengviau mokytis. Juk vienas pagrindinių jų uždavinių buvo neraštingumo panaikinimas. Keletą metų iki bolševikų revoliucijos, įvairiais skaičiavimais, skaityti ir rašyti mokėjo tik apie 40 procentų Rusijos gyventojų.
Tačiau buvo tikimasi, kad Vladimiro Lenino paskelbta nauja valdančioji klasė – darbininkai ir valstiečiai – bus aktyvūs visose gyvenimo srityse. Taigi jauna sovietų valdžia įsakė visiems gyventojams nuo 8 iki 50 metų išmokti skaityti ir rašyti.
1926 metais atliktas surašymas parodė, kad vos per kelerius metus raštingų žmonių dalis kaimo vietovėse išaugo iki maždaug 50 procentų.
Rusų abėcėlė prarado keletą raidžių
Prieš revoliuciją rusų abėcėlė susidėjo iš 35 raidžių. Vieno rašybos taisyklių rinkinio nebuvo – tik civilinis raštas, 1708 m. patvirtintas Petro Didžiojo, kuris siekė apriboti Stačiatikių bažnyčios galią. Tam jis sugalvojo supaprastintą vyriausybės nutarimų, pasaulietinių dokumentų ir pirmųjų laikraščių rašybą.
Tuo tarpu bolševikai išbraukė porą raidžių, o keletą kitų pakeitė paprastesniais atitikmenimis, kurie jau buvo abėcėlėje (ir vienodai skambančias raides sujungti į vieną). Taigi netrukus po revoliucijos rusų abėcėlėje liko 32 raidės. Vėliau raidė „ё“ (tariama „jo“) buvo patvirtinta kaip atskiras simbolis, todėl raidžių skaičius išaugo iki 33. Ir nuo to laiko liko toks pat.
1918 m. dekretas dėl naujų rašybos taisyklių skelbė:
1. Pašalinti raidę "ѣ" (vadinama „jat“), pakeičiant ją "е" (колѣно - колено, вѣра - вера, въ избѣ - в избе).
2. Pašalinti raidę "ѳ" (vadinama „fita“), pakeičiant ją "ф" (Фома, Афанасий, фимиам, кафедра).
3. Nebevartoti raidės „ъ“ (vadinama „jer“, kietumo ženklas) žodžių gale ir sudėtinių žodžių dalyse (въ избѣ - в избе, хлѣбъ - хлеб, контръ-адмиралъ - контр-адмирал). Ši taisyklė buvo gana sudėtinga, nes reikėjo įsiminti žodžius, kurių pabaigoje reikėjo „ъ“. Vienas iš pranašumų buvo tai, kad tai padėjo sutaupyti iki 4 procentų spausdinto teksto. Kalbininkas Levas Uspenskis kartą apskaičiavo, kad „ъ“ kasmet užimdavo 8,5 mln. puslapių.
Tęsinys kitame puslapyje:
Tačiau raidė „ъ“ buvo palikta žodžių viduryje kaip skiriamasis („kietumo“) ženklas (съемка, разъяснить, адъютант). Taip jis naudojamas iki šiol.
4. Pašalinti raidę "і" (žinoma kaip dekadinė "и"), pakeičiant ją "и" (ученіе - учение, Россія - Россия, Іоаннъ - Иоанн). Vėliau ši taisyklė sukėlė tam tikrų sunkumų, nes kursyvinėje rašysenoje raidė „и“ susilieja su raidėmis „ш“ arba „м“.
5. Rekomenduoti naudoti raidę „ё“ („jo“) (пёс, вёл, всё), nors tai nebuvo privaloma.
Įdomu tai, kad dekrete nebuvo užsiminta apie kitą senosios abėcėlės raidę – „ѵ“ (vadinamą ižitsa). Tiesa, ji beveik nebuvo naudojama: nors įprasta religiniuose tekstuose, ji palaipsniui virto savo dvyne – raide „и“.
Kas dar buvo pakeista
Be abėcėlės, buvo pakeistos ir kelios rašybos taisyklės.
Pavyzdžiui, priešdėliai, kurie baigiasi raide „з" (из, воз, раз, роз, низ, без, чрез, через), dabar turėjo būti rašomi kitaip, atsižvelgiant į tai, kuri raidė buvo po jų: prieš balsius ir garsinius priešbalsius jie baigdavosi raide „з"; bet prieš begarsius priebalsius „з" buvo pakeista „с" (разбить, разораться, bet расступиться).
Tuo pačiu metu priešdėlis „c“ liko nepakitęs, nepaisant to, kuri raidė eina po jo.
Taip pat buvo pakeistos kai kurios sudėtingos formos galūnių taisyklės:
Kilmininko linksnyje būdvardžiai, dalyviai ir įvardžiai vietoj „аго“, „яго“ buvo vartojami „ого“, „его“ (добраго - доброго, ранняго - раннего).
Vardininko ir priegaidės atvejais moteriškosios ir neutralių būdvardžių, dalyvių ir įvardžių galūnės „ыя“, „ія“ buvo pakeistos „ые“, „ие“ (добрыя - добрые, синія - синие).
Daugiskaitos įvardis „они“ turėjo moteriškos (“онѣ”) ir vyriškos giminės (“они”) formas. Dabar liko tik viena forma „они“. Tas pats pasakytina ir apie skaičių „один“ moteriškoje giminėje (Одне - одни, однехъ - одних ir kt.).
Įvardis, nurodantis savininkišumą „ея“ vienaskaitos giminėje virto „ее“ (arba „её“).
Kaip reforma buvo priimta visuomenėje
Po revoliucijos šalį palikę baltieji emigrantai atsisakė priimti naują rašybą ir apkaltino bolševikus rusų kalbos žalojimu. Iki 1940-ųjų ir 1950-ųjų rusų emigrantų leidiniai buvo spausdinami naudojant senąją rašybą. Vėliau jie priėmė naujas taisykles ir prie jų priprato.
Sunkumų patyrė ir jau išmokę skaityti bei rašyti žmonės. Privačiame susirašinėjime daugelis ir toliau naudojo senąjį rašybos stilių, o kiti turėjo greitai iš naujo mokytis naujų taisyklių. Visų pirma mokytojai turėjo priprasti prie naujos rašybos.
Vienas didžiausių iššūkių buvo poreikis „išversti“ į naują stilių visus XVIII ir XIX amžiaus rusų klasikinės literatūros kūrinius. Pavyzdžiui, kai kurie poezijos rimai buvo paveikti naujų taisyklių, reglamentuojančių žodžių galūnes. Tiesa, šios didžiulės pastangos atnešė ir privalumų: daugelio puikių rašytojų kūriniai, išbarstyti po įvairius literatūros žurnalus ir rinkinius, galiausiai buvo surinkti, „išversti“ ir išleisti į vieną rinkinį.
