„Didysis pabėgimas“ – įžūli Antrojo pasaulinio karo pabėgimo iš kalėjimo istorija: laisvę pasiekė tik 3 kaliniai, tačiau šio akibrokšto Hitleris negalėjo atleisti (Video) (5)
Naciai manė, kad „Stalag Luft III“ stovykla buvo apsaugota nuo pabėgimo, tačiau 76 karo belaisviai įrodė, kad jie klydo.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Masinis 76 sąjungininkų karių pabėgimas iš nacių karo belaisvių stovyklos 1944 m. kovo mėn. tebėra vienas garsiausių istorijoje pabėgimų iš kalėjimo.
Nors vokiečių Liuftvafė suprojektavo „Stalag Luft III“ stovyklą taip, kad ji būtų apsaugota nuo pabėgimo, įžūlus, realus pabėgimas iš kalėjimo, įamžintas 1963 m. filme „Didysis pabėgimas“, įrodė priešingai.
1942 metais atidaryta stovykla buvo itin kruopščiai saugoma. Naciai čia dažnai atgabendavo problemų kėlusius asmenis, nuolatinius pabėgėlius ir maištininkus. Nuo pat pradžių Berlynas planavo „Stalag Luft III” laikyti sąjungininkų pilotus.
Tačiau naciai neatsižvelgė į britų, amerikiečių, kanadiečių ir kitų sąjungininkų pilotų drąsą ir išradingumą, kurie beveik metus triūsė tiesdami tunelį, kuris leistų jiems pabėgti iš nelaisvės. Pilotams bausmė už bandymą pabėgti – paprastai 10 dienų vienutėje pagal Ženevos konvencijos taisykles – buvo verta rizikos.
Jie pastatė tris pabėgimo tunelius: „Tomas“, „Dikas“ ir „Haris“
Slaptai operacijai vadovavo Karališkųjų oro pajėgų pilotas Rogeris Bushellas, kuris buvo numuštas virš Prancūzijos padedant evakuoti Diunkerką. 1943 m. pavasarį Bushellas ir daugiau nei 600 karo belaisvių pradėjo statyti tris tunelius su kodiniais pavadinimais Tom, Dick ir Harry. Plane buvo numatyta, kad kiekvienas tunelis nusidriektų daugiau nei 100 metrų už stovyklos tvoros.
104-oje trobelėje kaliniai, statantys Hario tunelį, ištisas dienas triūsė. Įėjimas į tunelį buvo sumaniai paslėptas po krosnimi, kurią jie nuolat kūreno – tokiu būdu sėkmingai atgrasė nacių prižiūrėtojus nuo bandymų prieiti per arti.
Dirbdami klaustrofobiškomis sąlygomis, kasėjai nusirengė visus drabužius, kad skaisčiai auksinis smėlis jų nesuteptų ir nesukeltų vokiečių sargybinių įtarimų. Belaisviai iškasė ne mažiau kaip 100 tonų smėlio, kurį išnešė po truputį pildami į kojines ir vėliau atsargiai išbarstydami kitų belaisvių sode dirbamoje dirvoje.
Kopėčioms ir smėlingoje žemėje iškasto tunelio sutvirtinimui jie panaudojo 4 tūkst. medinių lentelių, kurias gavo išardę lovas. Garso izoliacijai sunaudojo per 1700 antklodžių. 1400 „Raudonojo Kryžiaus“ suteiktų pieno miltelių skardinių jie pavertė improvizuotais kasimo įrankiais ir šviestuvais. Pastariesiems riebalų surinko kruopščiai ir kantriai rinkę taukus nuo sriubos davinių paviršiaus.
Galiausiai drąsiausi kaliniai pavogė vielos, kuria sugebėjo prisijungti prie stovyklos elektros sistemos, ir lemputėmis apšviesti tunelio vidų. Maža to, tunelio kasimo darbams pažengus į priekį, rado būdą, kaip įsirengti savotišką požeminę virvių pagrindo transportavimo sistemą, padėjusią veiksmingai išgabenti smėlį lauk. Sistema netgi turėjo dvi stoteles, kurioms duoti dviejų garsių Londono objektų – Pikadilio aikštės ir Lesterio aikštės – pavadinimai.
Kad naciai nesuuostų apie vykdomą operaciją, kaliniai naudojo sudėtingą stebėjimo sistemą ir subtilius ženklus, tokius kaip knygos lapų vartymas ar batų raištelių tampymas, kad atkreiptų dėmesį į artėjantį sargybinį.
Papirkdami sargybinius Vokietijoje nepasiekiamomis Raudonojo Kryžiaus prekėmis, tokiomis kaip šokoladas, kava, muilas ir cukrus, kaliniai gavo fotoaparatus ir kelionės dokumentus, kuriais meninių gabumų turintys kaliniai klastojo asmens tapatybės korteles, pasus ir kelionės bilietus. Jie atkartojo kelionių antspaudus, išraižydami raštus ant batų kulnų ir naudodami batų tepalą kaip rašalą.
Tik 76 iš planuotų 200 kalinių pabėgo
Naciai galiausiai atrado Tomo tunelį ir pasikvietė fotografus, kad jie užfiksuotų radinį prieš jį nugriaunant. Tačiau, kol naciai šventė savo atradimą, jie nežinojo, kad darbas su kitomis dviem požeminėmis perėjomis tęsiasi. Galiausiai kaliniai pavertė Diko tunelį saugykla ir visas statybas sutelkė į Harį, kuris buvo baigtas 1944 m. žiemos pabaigoje.
Apie 22:30 val. šaltą, tamsią 1944 m. kovo 24 d. naktį britų bombonešio pilotas Džonis Bulis lėtai šliaužė tuneliu ir kištelėjo galvą iš apsnigtos žemės jau už stovyklos tvoros. Įkvėpdamas ledinio oro ir pripildęs plaučius laisvės, prakaitu išmirkęs kalinys suvokė, kad tunelis baigėsi anksčiau nei planuota, per arti stovyklos tvoros. Klaida sulėtino pabėgimo procesą – tie, kurie išlipo iš tunelio, turėjo laukti, kol kitas kalinys miške jau buvo pabėgęs. Ši klaida sužlugdė planus pabėgti visiems 200 vyrų.
Procesas buvo varginantis, nes kaliniai, apsirengę civiliais drabužiais ir nešini suklastotais dokumentais, atsigulė ant virve valdomo medinio vežimėlio ir po vieną buvo traukiami tuneliu į laisvę. O dalies tunelio griūtis ir valandai nutrukęs elektros energijos tiekimas per vidurnakčio antskrydį dar labiau sulėtino operaciją.
Apie 5 val. ryto patruliavęs vokiečių karys vos neįkrito į išėjimo šachtą ir aptiko tunelį. Viduje buvę kaliniai grįžo į kalėjimą ir sudegino suklastotus dokumentus. Naciai išsiaiškino, kad 76 kaliniai pabėgo iš stovyklos.
Naciai sugavo 73 pabėgusius ir 50 nužudė
Sąjungininkų pilotų demonstruotas įžūlumas ir išradingumas buvo tai, iš ko kuriami filmai, o proveržis buvo įamžintas 1963 m. sėkmingame filme „Didysis pabėgimas“, kuriame vaidino Steve'as McQueenas, Jamesas Garneris, Richardas Attenboroughas, Charlesas Bronsonas ir Jamesas Coburnas. Tačiau tai, kas nutiko po pabėgimo, gerokai skiriasi nuo Holivudo pavaizduotos įvykio versijos.
Naciai mobilizavo didžiules paieškos pajėgas. Jie pastatė kelių užtvaras, padidino pasienio patruliavimą ir atliko kratas viešbučiuose bei fermose. Per dvi savaites vokiečiai susigrąžino 73 pabėgusius žmones. Sėkmingai pabėgti pavyko tik trims karo belaisviams. Norvegai Peras Bergslandas ir Jensas Mulleris krovininiu laivu prasmuko į neutralią Švediją. Olandas Bobas van der Stokas traukiniu ir pėsčiomis nukeliavo į britų valdomą Gibraltarą.
Ženevos konvencija apribojo bausmę už pabėgimą iki trumpo sudrausminančio kalėjimo nuosprendžio, paprastai ne ilgesnio nei 10 dienų. Dauguma sugautų karo belaisvių manė, kad sučiupusieji nugabens juos atgal į „Stalag Luft III“. Tačiau šis pabėgimas buvo milžiniška gėda Reichui, tad A. Hitleris troško keršto.
Fiureris paliepė visiems karo belaisviams įvykdyti mirties bausmę. Įsakymas buvo toks drastiškas, kad kai kurie nacių vidinės aplinkos žmonės, pavyzdžiui, Hermannas Geringas, mėgino įtikinti A. Hitlerį persigalvoti, mat baiminosi, jog sąjungininkų rankose esantys vokiečių karo belaisviai sulauks represijų.
Galiausiai A. Hitleris su karo belaisviais dorotis nurodė gestapo vadui Heinrichui Himmleriui. Tuomet Hitleris reikalavo, kad mirties bausmė būtų įvykdyta bent pusei bėglių.
H. Himleris turėjo mažiau skrupulų. Jis nutarė, jog žūti turi 50 belaisvių. Tad gestapas vienas po kito juos ištardė ir įvykdė mirties bausmę. Tarp nužudytųjų taip pat buvo „Didysis X“ – R. Bushellas. Gestapas nužudė jį ir jo pabėgimo partnerį Bernardą Scheidhauerį praėjus trims dienoms po jų sučiupimo. Naciai likusiems „Stalag Luft III“ karo belaisviams pasakė, kad prižiūrėtojai kalinius nušovė „pabėgimo metu“.
1947 m. karinis tribunolas 18 nacių pripažino kaltais dėl karo nusikaltimų, sušaudžius sugrąžintus karo belaisvius, 13-ai iš jų buvo įvykdyta mirties bausmė.
