Sovietų zondas „Venera 7“ – pirmasis aparatas, sėkmingai „minkštai“ nusileidęs kitoje planetoje: turėjo atlaikyti itin ekstremalias sąlygas (Foto, Video) ()
1961-aisiais kosminės lenktynės tarp JAV ir Sovietų Sąjungos tęsėsi jau ketverius metus. Sovietai turėjo pranašumą – 1957 metų spalio 4 d. jie pirmieji į orbitą paleido dirbtinį palydovą „Sputnik 1“.
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Sovietai taip pat pralenkė JAV, tų pačių metų lapkričio 3 d., kai kosminiu laivu „Sputnik 2“ į orbitą paleido pirmąjį gyvą padarą – šuniuką Laiką. Ir kaip visi žino, 1961 m. balandžio 12 d. kosminiu laivu „Vostok 1“ į kosmosą pakilo pirmasis žmogus – Jurijus Gagarinas.
Vos prieš porą mėnesių, 1961 m. vasario 12 d., jie taip pat paleido pirmąjį zondą, skirtą tirti kitą planetą – „Venera 1“. Jo tikslas buvo skrieti aplink Venerą, tačiau dėl jutiklio gedimo jis prarado ryšį su Žeme priartėjęs 100 000 kilometrų nuo Veneros. Tai buvo pirmasis zondas, apjungęs visus tarpplanetiniam erdvėlaiviui reikalingus instrumentus: Saulės baterijas, parabolinę telemetrinę anteną, trijų ašių stabilizavimą ir kurso korekcijos variklį.
Lenktynėse į Venerą amerikiečiams pavyko aplenkti sovietus, nes kitais metais „Mariner 2“ sugebėjo praskrieti 35 000 kilometrų atstumu nuo planetos ir atsiųsti duomenis apie planetos paviršiaus temperatūrą.
1965 m. sovietai dar kartą bandė su „Venera 2“, bet nesėkmė dėl perkaitimo sužlugdė misiją. 1966 m. atėjo eilė „Venera 3“, kuris tų metų kovo 1 dieną nukrito ant Veneros paviršiaus. Nepaisant to, tai tapo pirmuoju žmogaus sukurtu erdvėlaiviu, pasiekusiu kitą planetą.
Šie „Venera 4, 5 ir 6“, nors ir atsiuntė svarbius duomenis apie atmosferą ir Veneros slėgį, papildančius tuos, kuriuos pateikė JAV „Mariner 3, 4 ir 5“, taip pat nepavyko priartėti arčiau paviršiaus – 18 kilometrų aukštyje aukštas slėgis zondus sunaikino.
Sėkmės reikėjo laukti iki 1970 m. gruodžio 15 d., praėjus maždaug vieneriems metams ir penkiems mėnesiams po to, kai Armstrongas ir Aldrinas užlipo ant Mėnulio paviršiaus ir padarė milžinišką šuolį kosminėse lenktynėse, kad sovietai sulauktų savo mažo keršto: pirmiesiems nuleisti erdvėlaivį ant kitos planetos paviršiaus.
Jie tai pasiekė su „Venera 7“, kuris tapo pirmuoju žmogaus sukurtu aparatu, kontroliuojamu minkštu nusileidimu pasiekusiu Veneros paviršių. Taip pat pirmą kartą sėkmingai perdavė duomenis iš kitos planetos paviršiaus į Žemę.
Jis buvo paleistas 1970 m. rugpjūčio 17 d., o po maždaug keturių mėnesių pateko į Veneros atmosferą. Tą pačią dieną 495 kilogramus sverianti „Venera 7“ nusileido ant paviršiaus. Bet ne be sunkumų.
Nors zondas buvo suprojektuotas taip, kad atlaikytų ekstremalias Veneros sąlygas (180 barų slėgį ir 580 laipsnių Celsijaus temperatūrą), sugedo paskutiniais metrais jį sustabdyti turėjęs parašiutas. Jis, kaip ir planuota, išsiskleidė 60 kilometrų aukštyje, tačiau po kelių minučių ėmė gesti, todėl nusileidimas buvo greitesnis nei tikėtasi. Jis visiškai sugedo ir zondas leidosi 16,5 metro per sekundę (59 km/h) greičiu ir nusileidęs apvirto, dėl ko radijo antena netinkamai veikė.
Dėl to jo skleidžiamas signalas buvo labai silpnas, tačiau jį pavyko užfiksuoti naudojant temperatūros telemetriją, prieš išsikraunant baterijai. Įrašuose, kurie buvo peržiūrėti tik po kelių savaičių, buvo užfiksuoti Veneros temperatūros ir slėgio duomenys. „Venera 7“ atlaikė 23 minutes esant maždaug 475 laipsnių Celsijaus aplinkos temperatūrai.
Vėliau dar devyniems „Venera“ ir „Vega“ programų zondams pavyko nusileisti Veneroje ir perduoti duomenis apie jos geologiją. Pastarasis sugebėjo išgyventi iki 2 valandų, pateikdamas pirmuosius vaizdus ir tiesioginius planetos paviršiaus stebėjimus.
Kitais metais, 1971 m. gruodžio 2 d., sovietams taip pat pavyko nuleisti Marse pirmąjį nusileidimo aparatą „Mars 3“.
