Įsivaizduokite, kad dirbate 100 metrų gylyje jūroje – atšiaurioje vietoje, kurios niekada nepasiekia Saulės šviesa ir kur temperatūra gali nukristi iki vos kelių laipsnių virš nulio. Visos jūsų valandos praleidžiamos mažoje, ankštoje metalinėje talpoje, kvėpuojant dujų mišiniu, dėl kurio jums sunku kalbėti, ir patiriant nuolatinį šaltį.

Čia valgote pro mažytį liuką tiekiamą maistą ir pamiegate kelias valandas prieš prasidedant kitai pamainai: vėl laikas pasinerti į bedugnę.

Dabar įsivaizduokite, kad taip gyvenate ištisus mėnesius iš eilės, negalėdami pabėgti iš savo mažo uždaro pasaulio. Sveiki atvykę į keistą prieblandos nardytojų pasaulį, vieną pavojingiausių ir geriausiai apmokamų darbų pasaulyje.

Sodrusis nardymas

Šeštojo dešimtmečio viduryje sukurtas kaip JAV karinio jūrų laivyno „Sealab“ programos dalis, sodrusis nardymas yra technika, leidžianti žmonėms ilgą laiką gyventi ir dirbti ekstremaliame gylyje.

Sodrusis nardymas skirtas įveikti dekompresinės ligos pavojų. Kai naras giliai po vandeniu kvėpuoja suslėgtu oru, azotas palaipsniui ištirpsta jo kūne.

Jei jis per greitai pakils į paviršių, dėl slėgio pokyčių šis azotas gali išsiskirti iš tirpalo ir pavirsti į mažyčius burbuliukus, kurie gali sukelti žalingą sąnarių skausmą, insultą, paralyžių ir net mirtį.

Norėdami to išvengti, narai į paviršių turi kilti lėtai, reguliariais intervalais atlikdami dekompresinius sustojimus, kad azotas galėtų lėtai ir saugiai pasišalinti iš jų kūnų.

Tačiau ilgiems ir giliems nėrimams, tokiems, kokie reikalingi naftos pramonėje jūroje, šis metodas tampa neįmanomas, nes narams tektų praleisti daug daugiau laiko dekompresijoje kiekvieną kartą dirbant per pamainą.

Pavyzdžiui, nardant ilgiau nei valandą žemiau 100 metrų gylio, reikia daugiau nei 50 valandų dekompresijos. Vietoj to, sodriojo nardymo metu narai visą savo darbo pamainą ir poilsio valandas praleidžia nardymo kameroje, kurioje yra jų darbinio gylio slėgis. Narai vyksta į darbo vietą ir iš jos slėginiame nardymo varpe, vadinamame perkėlimo kapsule.

Ši praktika grindžiama tuo, kad po tam tikro laiko naro kūnas visiškai prisisotina azoto ir nebegali jo absorbuoti, o tai reiškia, kad nesvarbu, kiek laiko jis išbūtų gilumoje, reikalingas dekompresijos laikas išlieka toks pat.

Taigi, užuot atlikę kelis nardymus ir dekompresijas, sodrumo narai dekompresijoje praleidžia tik vieną kartą savo pamainos pabaigoje, o tai labai sumažina dekompresinės ligos riziką. Trūkumas yra tas, kad šis vienintelis dekompresijos procesas gali užtrukti iki dviejų savaičių. Taip pat yra ir kitų pavojų, įskaitant azoto narkozę, dezorientuojančią euforiją, kurią sukelia kvėpavimas azotu esant padidintam slėgiui, kurį narai apibūdina kaip panašų į apsinuodijimą alkoholiu.

Deguonis taip pat tampa toksiškas maždaug 80 metrų gylyje, todėl sodrumo narai turi kvėpuoti trimiksu – dujų mišiniu, kuriame didžioji dalis deguonies pakeičiama heliu. Tai sukelia savų problemų.

Helis ne tik pakeičia žmogaus balsą, bet ir turi prastų šiluminių savybių, pašalindamas kūno šilumą ir palikdamas narus amžinai vėsius. Kvėpuojant heliu žemiau 300 metrų gylyje taip pat gali atsirasti rimtų neurologinių padarinių, vadinamų aukšto slėgio nervų sindromu.

Tačiau didžiausią pavojų sodriojo nardymo metu kelia pati aukšto slėgio aplinka, kurią keturių britų ir dviejų norvegų narų grupė patyrė 1983 metais per šiurpų įvykį, žinomą kaip „Byford Dolphin“ avarija.

„Byford Dolphin“ avarija

„Byford Dolphin“ buvo pusiau povandeninis naftos gręžimo įrenginys, kurį 1974 m. pastatė Osle (Norvegija) įsikūrusi bendrovė „Aker Engineering“.

„Byford Dolphin“ bendras ilgis buvo 108,2 metro, plotis 67,4 metro, o aukštis – 36,6 metro. Platformos didžiausias gręžimo gylis buvo 6 100 metrų, ji galėjo veikti 460 metrų gylyje. Bendra platformos masė siekė 3000 tonų, ją aptarnavo 100 žmonių įgula.

Kaip gręžimo įrenginys, „Byford Dolphin“ buvo aprūpintas pažangia gręžimo įranga ir iš pradžių atitiko griežtus sertifikavimo lygius pagal Norvegijos įstatymus, tačiau vėlesniais metais buvo uždrausta jį eksploatuoti Norvegijos vandenyse.

„Byford Dolphin“ sugebėjo manevruoti savo varikliais (siekdamas kovoti su dreifu ir vandenyno srovėmis), tačiau norint jį perkelti tolimą atstumą, tą turėjo padaryti specializuoti vilkikai.

Kad būtų galima statyti ir prižiūrėti grąžto galvutę tokiuose gyliuose, įrenginyje buvo įrengta sudėtinga sodrinio nardymo sistema, kurią sukūrė prancūzų įmonė COMEX.

Tęsinys kitame puslapyje:

Tačiau vieną dieną platformoje ištiko didžiulė tragedija. 1983 m. lapkričio 5 d. platformoje buvo gręžiamas Frigg dujų telkinyje Šiaurės jūros Norvegijos sektoriuje. 4 val. ryto britų narai Edwinas Cowardas ir Roy'us Lucasas ilsėjosi nardymo kameroje, o norvegų narai Bjornas Bergersenas ir Trulsas Hellevik grįžo iš savo pamainos į perkėlimo kapsulę.

Kapsulę iš išorės po vandeniu aptarnavę nardymo asistentai Williamas Crammondas ir Martinas Saundersas prišvartavo nardymo kamerą, todėl Bergersonas ir Hellevikas galėjo perlipti per trumpą tunelį ir prisijungti prie Cowardo ir Lucaso.

Įprasta procedūra būtų tokia:

• Uždarykite nardymo varpo dureles.
• Šiek tiek padidinkite nardymo varpo slėgį, kad tvirtai užsandarintumėte varpo dureles.
• Uždarykite 1 kameros duris.
• Lėtai sumažinkite slėgį tunelyje, kol jis pasieks 1 atmosferos slėgį.
• Atidarykite spaustuką, kad nardymo varpas atskirtų nuo kameros sistemos.

Pirmieji du žingsniai buvo atlikti, kai dėl nežinomos priežasties prieš Hellevikui uždarant kameros liuką, Williamas Crammondas atleido spaustuką, pritvirtinantį kapsulę prie tunelio. Tai lėmė sprogstamą nesandarios kameros sistemos dekompresiją. Iš kameros sistemos su didžiule jėga veržėsi oras, kuris nuplėšė vidines tunelio dureles ir nardymo varpą.

Pasekmės buvo baisios. Kapsulė akimirksiu patyrė dekompresiją – viduje slėgis žaibiškai nukrito nuo 9 atmosferų iki vienos, iškart nužudydamas Crammondą ir sunkiai sužeisdamas Saundersą.

Hellevikas, būdamas tunelyje, tiesiogine prasme sprogo dėl tokios staigios slėgio dekompresijos, o jo kūno dalys išsibarstė po platformos denį.  Dalis jo stuburo buvo rasta 10 metrų virš kameros, esančios ant platformos statramsčio.

Kiti trys narai taip pat žuvo. Cowardo, Lucaso ir Berergseno skrodimo metu buvo aptikti baltų riebalų gabalėliai, užkimšę jų arterijas ir venas – baltymus, kurie išvirto ir iškrito staigiai užvirus jų kraujui. Visi keturi narai, kaip manoma, žuvo akimirksniu ir neskausmingai.

Vėlesnis tyrimas padarė išvadą, kad avarija įvyko dėl žmogiškos klaidos. Kadangi per incidentą Williamas Crammondas žuvo, nežinoma, kodėl jis atleido spaustuką prieš uždarant kameros liuką; tyrėjai spėjo, kad nuovargio ir denio triukšmo derinys galėjo sukelti mirtiną nesusikalbėjimą.

Tačiau dar vienas svarbus veiksnys buvo pati sodrinio nardymo sistema, kurioje, nepaisant Norvegijos naftos ir dujų reguliavimo tarnybos (DNV) rekomendacijų, nebuvo sumontuoti jokie blokatoriai, slėgio matuokliai ar kitos saugos priemonės, neleidžiančios atjungti nardymo kameros esant slėgiui. Šis įrangos gedimas nebuvo paminėtas oficialiame avarijos pranešime, todėl žuvusių narų šeimos negavo jokios finansinės kompensacijos.

Tikėdamos, kad tyrimas yra slepiamas, žuvusiųjų šeimos įkūrė Šiaurės jūros narų aljansą, kuriam galiausiai pavyko paduoti į teismą Norvegijos vyriausybę ir pasiekti susitarimą 2008 m. – praėjus 25 metams po avarijos.

„Byford Dolphin“ gręžimo platforma buvo nurašyta 2016 metais, o galiausiai 2019 metais buvo supjaustyta į metalo laužą Aliaga mieste, Turkijoje.

Nors saugos priemonės nuo 1983 m. nelaimingų atsitikimų skaičių gerokai sumažino, „Byford Dolphin“ incidentas yra ryškus priminimas apie pavojus, kurie visada kyla gyvenant ir dirbant ekstremalioje aplinkoje.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

Today I Found Out

Aut. teisės: MTPC

Komentarai (1)