Nors pavadinimas kiek stebinantis, tačiau jis parinktas ne dėl straipsnio populiarumo, o tik dėl pagrindinės minties. Toliau pateikiamų diskusijų apie vis dar aktualius istorijos įvykius santrauka yra daugiau akademinio-teisinio pobūdžio, tačiau gali būti įdomi ir naudinga praplečiant tiek istorinį, tiek geopolitinį, tiek ir pasaulio teisės akiratį.

Tikimės jog ši skirtingų mokslininkų netiesioginė diskusija leis susidaryti platesnį požiūrį į kai kuriuos Lietuvos istorijos įvykius bei dabar svarstomą žodžio laisvės ir informacijos įstatymo pataisas bei į hipotetines „informacijos karo“ galimybes.

Straipsnį reiktų pradėti nuo Lietuvos ryto žurnalistės Gintos Gaivenytės parengto interviu su istoriku Česlovu Laurinavičiumi. Tai visai įdomi publikacija, skirta Berlyno sienos griovimui ir tuometinės istorinės situacijos analizei. Pokalbio metu istorikas svarstydamas apie Vokietijos suvienijimo subtilybes, konstatavo faktą, jog atkurtoji Vokietija buvo ne pagal prieškario sienas, nubraižytas 1937 metais, kas būtų lėmę Europos valstybių sienų judėjimą, o pagal pokario Varšuvos pakto susitarimą nubrėžtos Vakarų Vokietijos teritorijos prijungiant Rytų Vokietiją. Gavosi valstybė, su dabartinėmis Vokietijos sienomis, tačiau visai ne tokiomis, kurios buvo 1937 metais.

Kyla klausimas ar toks sprendimas buvo teisingas? Čia istorikas pabrėžia, jog žiūrėjimas į istoriją ir jos vertybes yra sąlyginis dalykas – kaip pavyzdį paima tai, jog nors Lietuva ir labai nusiteikusi prieš buvusią LSSR, tačiau dabar gyvena jos sukūrimo metu nubraižytose sienose, o ne tarpukario Lietuvos teritorijoje, kuomet ji buvo laisva, tačiau neturėjo Vilniaus krašto, o vėliau prarado ir Klaipėdą. (Apie šiuos teritorijos pokyčius galite peržiūrėti šiame Wikipedia patalpintame žemėlapyje) Ką tuo tiksliai norėjo pasakyti istorikas, gali pakomentuoti tik jis pats, tačiau žiniasklaidoje nuvilnijo interpretuojantys komentarai, jog tai yra užuomina apie nepagrįstas dabartines Lietuvos valstybės sienas.

Šią temą nusprendė pagvildenti portalo balsas.lt žurnalistas vaizdo konferencijoje su Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentu Dainiumi Žalimu. Nors pokalbis pakankamai ilgas, tačiau besidomintiems istorinėmis/teisinėmis vingrybėmis turėtų patikti. Tuo labiau, jog jame užsimenama apie šiuolaikinius informacijos karus bei įstatymų bazę, kurie galėtų juos suvaldyti.

Prie to pačio linkime savo skaitytojams pokalbiuose neišeiti iš akademinių pasvarstymų ribos, ypač diskutuojant jautriomis istorinėmis temomis – taip bus lengviau susikalbėti ir nekils galimų problemų ateityje priėmus atnaujintus viešos informacijos įstatymus.

Komentarai (75)