Mykolas Drunga. Izraelis, Palestina ir Amerikos žydai (22)
Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu pagaliau pripažino, nors ir su išlygomis, būtinybę steigti palestiniečių valstybę, dienraštyje „Washington Post“ birželio 17-ąją rašė apžvalgininkas Haroldas Meyersonas, bet paskui leidosi Izraelio premjerą kritikuoti.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
„Iš tiesų, ta B. Netanyahu įsivaizduojama Palestina ir yra visų pirma išlygos, prie kurių dėl šventos ramybės pridėta šiek tiek valstybės elementų“.
Anot H. Meyersono, „praėjusį sekmadienį pasakytoje kalboje Izraelio ministras pirmininkas visiškai nepaminėjo, kad nuolat auga izraeliečių nausėdijų skaičius okupuotame Vakarų Krante, kur jau gyvena beveik trys šimtai tūkstančių Izraelio naujakurių.
Palestina, kurią B. Netanyahu įsivaizduoja, turi vis labiau susitraukti, kad joje liktų vietos vis didėjančiam izraeliečių skaičiui. Tai būtų vos susiliečiančių kantonų kolekcija.
Nekalbėdamas apie nausėdijų plėtimąsi B. Netanyahu išvengė konflikto su savo vadovaujamos valdančiosios koalicijos kraštutinių dešiniųjų jėgomis. Tačiau jis paprašė Palestiniečių savivaldos vadovų priimti valstybę, kurios kontūrams joks palestinietis negalėtų savo noru pritarti.
Jis reikalauja, kad Palestina neturėtų savo kariuomenės, tačiau taip pat reikalauja, – o tai sąlyga deryboms su Izraeliu, – kad Palestiniečių savivalda sutvardytų grupę „Hamas“, nors to nesugebėjo padaryti labai gerai ginkluota Izraelio kariuomenė, kaip žurnale „American Prospect“ priminė mano kolega žurnalistas Gershomas Gorenbergas“, – rašė H. Meyersonas ir tęsė:
„Tačiau neliesdamas nausėdžių klausimo B. Netanyahu rizikuoja susikirsti ne tik su senais Izraelio kritikais, bet ir su įprastiniais jo šalininkais. Juk B. Obamos vyriausybė, jau nuo seno Izraelio interesus palaikę Kongreso demokratai ir aiški dauguma Amerikos žydų – visi jie nausėdijų plėtimąsi laiko didele kliūtimi dviejų valstybių sprendimui, tuo pačiu ir grėsme Izraelio ilgalaikiam išlikimui.
Izraelio vyriausybė kalba apie nausėdijų „natūralų augimą“. Tačiau, kaip teigia demokratas deputatas Garys Ackermanas, „vaikų turėjimas negali būti pretekstas nausėdijoms plėsti. Nė viena pusė neturėtų plėstis už savo ribų ar antrąją pusę atakuoti. Jokių plėtimųsi, jokių štukų ir jokių triukų“.
Tiek Amerikos Vyriausybės, tiek Kongreso ryžtą spausti izraeliečius nemažiau kaip palestiniečius grindžia aiškus pritarimas tokiai politikai tarp pačių Amerikos žydų. Kovo mėnesį Amerikos žydų organizacijos „J Street“, pasisakančios už teritorinį susitarimą, atlikta apklausa parodė, jog 72 procentai Amerikos žydų palaikė mintį, kad Jungtinės Amerikos Valstijos spaustų tiek Izraelį, tiek jo arabiškuosius kaimynus būtinai siekti susitarimo.
Dar įdomiau, kad net 57 procentai Amerikos žydų pasisakė tik už spaudimą Izraeliui, o 60 procentų pasisakė prieš nausėdijų plėtrą. Šitie skaičiai atspindi jau porą dešimtmečių bręstančius pokyčius Amerikos žydų gyvenime. Kalbant plačiai, Amerikos žydų intensyvus identifikavimasis su Izraeliu jau daugelį metų silpnėja. [...] Kodėl?
Nuo to momento, kai jis gimė, ir kelis dešimtmečius po to Izraelis sulaukė beveik visuotinio pritarimo Amerikos žydų gretose. Tačiau per pastaruosius 42 iš savo 61 metų Izraelis valdė palestiniečius, kurie nebuvo nei Izraelio, nei kokios nors palestiniečių valstybės piliečiai. Tai – žmonės be valstybės. Ši padėtis žydams turėtų būti pažįstama.
Dėl to, kad palestiniečiai neturi valstybės, kalti, aišku, ir jie patys, bet kalti ir izraeliečiai, o laikui bėgant Izraelio vaidmuo palestiniečių katastrofoje pakirto Amerikos žydų identifikavimąsi su Izraeliu.
Amerikos žydai ir toliau lieka stipriai įsipareigoję liberalizmui ir visuotinėms bei mažumų teisėms. Kaip demokratinė valstybė, pakilusi iš Holokausto pelenų, Izraelis kadaise įkūnijo šias vertybes savo draugų akimis. Tačiau 42-ieji okupacijos metai Izraelį pavertė valstybe, kuri daugiau tas vertybes išbando negu išreiškia.
Izraelio uoliausi rėmėjai, kurių neproporcingai daug tarp žydų ortodoksų, su juo identifikuojasi daugiau iš gentinių negu iš universalių paskatų. Visa tai laiduoja politinę erdvę prezidentui B. Obamai bandyti spręsti vieną iš planetos seniausių ir pavojingiausių ginčų“.
Taip „Washington Post`e“ rašė apžvalgininkas Haroldas Meyersonas, o kitas jo bendradarbis, Richardas Cohenas, birželio 16-ąją rašė, jog „B. Obama buvo teisus reikalaudamas, kad Izraelis liautųsi plėtęs ar gausinęs savo gyvenvietes Vakarų Krante. Jis teisus ir tuo, kad pripažino palestiniečių siekimus ir žaizdą, kurią arabų pasaulyje atvėrė Izraelio sukūrimas, arabų vadinamas nakba, katastrofa“.
Tačiau teisingumas palestiniečių atžvilgiu nereikalauja toleruoti to „šlykščiausio antisemitizmo“, kuris dabar Artimuosiuose Rytuose paplitę ir klesti.
„Ar žydai valdo pasaulio finansus, žiniasklaidą, tarptautines organizacijas, pačias Jungtines Amerikos Valstijas? Aišku. Ar jie pajėgūs atlikti pačius bjauriausius veiksmus, įskaitant nežydų vaikų kraujo naudojimą ruošiant tradicinius patiekalus? Vėlgi aišku, kad taip. [...]
Šitoks antisemitizmas dabar yra Artimųjų Rytų kultūros dalis. Jis įsismelkė į vadovėlius, linksniuojamas mečetėse, transliuojamas per televiziją. Pvz., Gazos Islamiškasis universitetas pastatė vaidinimą, kuriame žydai vaizduojami geriantys musulmonų kraują. [...]
Jeigu arabų vadovai nesistengs atremti ir atmesti šitokią žydams reiškiamą neapykantą, kuri dabar nuodija jų visuomenę, tuomet ta taika, kurios dauguma jų trokšta, nebus įmanoma“, – rašė Amerikos sostinės dienraštyje Richardas Cohenas. Ir su šia nuomone galima tik sutikti.
