Mokslininkai priartėjo prie didžiausios fizikos paslapties įminimo

Na, šiaip, gan viešai yra pripažinta, jog teorijos bazuojasi ant postulatų, aksiomų. Čia vėl gal tik Kitimų teorija yra maloni išimtis. Jos pagrindinis postulatas yra „būsenų kitimai gali vykti tik tarpe tarp dviejų kraštutinių kitimo būdų“. O tai yra atkarpos funkcija (žinomi kraštiniai atkarpos taškai ir galimas begalinis kiekis tarptaškių). Taigi, o jei atkarpą bet kurioje vietoje perkirpti, tai tų naujų dviejų atkarpų ilgis visada bus visiškai lygus neperkirptos atkarpos ilgiui (na, o jei šito sau nesugebėsite įrodyti savarankiškai, vėlgi tik užjaučiu).

Nemanau, kad reikia ieškot to apvienijimo. Gudročiai matematikai visada gali apibrėžti didesne aibę kurios poaibiai bus dvi žinomos aibės. Na pridės dar keletą matavimų ir naujų matematinių operacijų. Na ir kas. (o jau filosofai tuo labiau gali bet ką "apvienyti") Bet pašalinus paradoksus iš esamų teorijų žiūrėk jos ir pačios apsijungs be jokių papildomų tam pastangų gerokai gamtiškesniu būdu.

Gal geriau nebesiginčysiu, nes kaip matau tai niekur nenuves. Tik vienas klausimas. Kitimų teorija gali sumodeliuoti absoliučiai geriausius racionaliausius sprendimus? Iš kur? Ta teorija net neturi jokių aksiomatinių pagrindų, o yra geriausiu atveju ebriono stadijoje (blogiausiu - tuolete). Įdėja kažkokia yra, bet išvystymo jokio. Siūlau svety atsidaryti Word programėlę ir pradėti nuo pradinių aksiomų, apibrėžimų ir t.t. Arba susikurkite temą kaip Alvydas ir nebeterškite forumo.

Na gerai, gal besidominčių reliatyvumu bus daugiau. Va čia pop filmukas kaip reliatyvumas aiškina magneto veikimą. http://www.youtube.com/watch?v=1TKSfAkWWN0 Tai gal kas nori pasakyti kurią Ampero jėgos versiją taip galima gauti? >>http://en.wikipedia.org/wiki/Ampère's_force_law

Prašiau gal 4-5 kartus. Be moderatorių nieko nebus.

Visa tai puiku (ir tai dalinai tinka kitimams apibrėžti). Bet matematika nėra kažkokia panacėja nuo visko. Matematika visgi gali paaiškinti/sumodeliuoti tik dalį procesinių veiksmų. Fizikiniai būsenų kitimo būdai elementariai turi universalesnę prigimtį nei skaitinė kalba (prisiminkit tą matematine kalba neaprašomą „kokią emocijų jūrą sukėlė tas spektaklis ar knyga“). Šitas pripratimas, kad matematika paaiškina viską visgi nekuriose vietose yra tik sustabarėjusi dogma. Taigi matematinėse struktūrose pilnos kitimo būdų išskleistinės negali būti pagal kalbų universalumo apibrėžimą. Taškas. Nors galima numanyti, jog ir matematika dar evoliucionuos iki humanitarinės matematikos posistemių/antsistemių.

Čia maždaug susėdam, nekrutam ir laukiam kol pačios jungtys jungsis į jungtis. Pvz. Be apvienijamo niekaip nekiltų toks tikimybinis variantas: Hipotetiškai kvantinės mechanikos dydžiai yra artimi žmogaus emocijų sandaros fiziniams dydžiams („kibirkštys“ smegenyse etc.). Nors dydžiai čia daugmaž panašūs, bet superadityvumo prasme tai jie vieni kitiems yra „dešimtas-dvidešimtas vanduo nuo kisieliaus“, t.y. per tokį pat kiekį lygių buvo sukurta papildomų (10-20) naujų sąveikų (kurių kiekviena niekaip neegzistuoja pirminiame lygyje/kisielyje). O tai praktiškai reiškia, jog norint suprasti kaip veikia emocija, kaip ji kažkur prote atsispindi reaguojant į „gražu, bjauru“ jau reikia koncentruotis į žmogaus mąstymo lygmenį, o ne į kvantų sekas, jų kiekius ir pan. Panašiai yra tarp kvantinės mechanikos ir gravitacijos. Jei yra ilga grandinė nuo mikro lygio iki gravitacijos prigimties makro lygyje – tai vėl gaunasi kažkelinto vandens nuo kisieliaus situacija. Taigi ir gravitacija (variantų prasme) pagal (makro) prigimtį, jos sąveikavimo mechanika gali būti tolima kvantinių sąveikų mechanikai. O, tai gal paleiskim visas mokslų akademijas, universitetus. Lai kiekvienas dirba sau namie ir kaip išmano – tegu kiekvienas kaimas įsiveda savus pinigus ir t.t. - gebate kartais nuteikti linksmoms mintims Betrūksta pasiūlymo žmogaus ląstelėms išsiskirstyti, lysti į pašalius ir ten gyventi autonomiškai

Bet, ko gero, yra priešingai (jūs teršiate), nesate susipažinę su ta teorija, o jai jau pastatėte matą pirmu ėjimu. Tas komjaunuoliškas entuziazmas (belekam ir belekur) pastatyti „šachmatuose“ matą vienu ėjimu (kas juose yra aplamai neįmanoma) būtų juokingas, jei neatspindėtų graudžių kontempliavimo gebėjimų ir mąstymo defektų. Nei čia juoktis, nei čia verkti.

Ne tą turėjau omenį, tirti reikia , bet nevisai tuo kampu kaip dabar daroma. Reik sugryžti nuo naujų matematinių erdvių išradinėjimo prie galimų priežasčių išradinėjimo. Tegu bus daug fantazijų, vėliau jos atsisijos ir tobulės. Paprastas klausimas : iš kur atsiranda atsitiktinumas (tik nesakykit "this is the way Nature is"). Na viena iš daugelio galimybių: galimai spinas turi fazę. Tada susiduriant mikroobjektui su matavimo instrumentu (kurio "darbinis taškas" irgi bus mikroobjektas) abiejų spinų fazės įtakos rezultatą gana atsitiktiniu būdu (nes mes negalim matuoti tos fazės). Na ir taip toliau. Tai ką žmonės yra sukūrę dabar tiesiog netinka jokiam apjungimui, nebent per matematinius fokusus priderint tą "apjungimą", iš ko jokios naudos, tik būtų problemos dar geriau užslėptos jų net nebandant spręsti. Ir būtų prikurta dar naujų nesąmoningų ideologinių klišių (toliveika, c constant ir panašiai).

Tai kad ta teorija net neegzistuoja... Toliau manau beprasmiška ką nors ir besakyt. Sekmės.

(arba bent labai sudėtingą vaizdą išskaido į aiškias ir paprastas dalis), o niekaip ne viską suvelia į dar didesnę košę. Sakykim, jei elektrodinamikoje kokia nors pozicija netyčia (dėl profanacijos apibendrinimuose) apima (hipotetiškai) pustrečio judėjimo laipsnio ir ten per vargus ir bėdas pavyksta kažką išgryninti (vien apibrėžti pusę judėjimo laipsnio jau yra misija neįmanoma ir t.t.). Tai toliau vėlgi kažką panašiai atliekant netyčia galima užgriebti jau tik du (su ketvirčiu) judėjimo laipsnius. Tada tą pustrečio suderinant su dviem vėl kyla problemos, jovalas ir nusivylimas. Ir tokių neapibendrintų pozicijų (ketvirtinių, pustretinių etc.) žiūrint iš bendrinančiosios teorijos atskaitos taško mikro teorijose yra ne viena ir ne dvi. Žinoma tai yra hypersupaprastinta pozicija, o norint tai solidžiai ištirti ir po to turėti solidų pagrindą reikėtų Kitimų teorijos pagrindų detalizacijas (vietomis) pastumti į priekį kartais toliau (bet tai jau kolektyvinio darbo priedermė). ...................

Na aš visdėlto siūlyčiau pervadinti kitimų fiziką į kitimų teoriją. Tada būtų tokia kaip po filosofinė bazė toliau detalizuoti kurią nors srytį. Gal pačiam būtų artimesnės kažkurios srytys nepriskiriamos tiksliem mokslam, ar kažkas ant ribos. Pvz. ekonomika. Aišku gali būti ir istorija ir evoliucija ir panašiai. Žodžiu begaliniai plotai, visur kažkas kinta. Bet matai fizikoj kol nėra jokio išėjimo į konkrečius skaičius net hipoteze nebūtų galima laikyti. Todėl tavo pasirinktas pavadinimas klaidina net tave patį.

Turbūt kiekviena sritis tame turi savų privalumų ir minusų. Pvz. ekonomikoj. Matematikų-automatikų kalboje tas „pirma susikuria nauja būsena, tada isyra sena“ skamba išskirtinai žinomai - tai esmėje tėra tik dvigubos savireguliacijos sistema. Praktikoje to labai paplitusi išraiška būtų, kad ir unitazo veikimo principas. Joje vandentiekio sistema turi savo reguliaciją ir vožtuvas įleidžiantis vandenį į bakelį atlieka reguliaciją šiame. Taigi koks bepasitaikytų idiotas belekaip daužantis/laužantis unitazą - iš jo niekaip niekada negali išbėgti daugiau vandens, nei yra pirminėje/vandentiekio sistemoje. Analogiškai projektuojant galima daryti ir versle, ekonomikoj – joje irgi belekoks idiotas galėtų daužyti savo verslą etc., bet jo versle prie atitinkamų sąlygų niekada niekaip nesigautų didesnis ekonominis nuosmukis, nei yra vyraujantis standartas pirminėje sistemoje. Atrodo tai turėtų būti vaikiškai lengva, tą dvigubą savireguliaciją pritaikyti ekonomikoje, bet kol nėra susietumo kultūros, tai visi bandymai (bent girdėti) tai išreikšti, dar neperžengė apgailėtinos ribos. Elektrodinamika kaip superadityvumo subjektas irgi turi tą dvigubos savireguliacijos funkciją. O jeigu paimti kruopščiai išryškintas (savireguliacines funkcijas) sakykim iš 5 skirtingų judėjimo laipsnių, kur šeštasis (elektrodinaminis) būtų projektuojamas tik teoriškai nuo tų 5 tendencijų, dėsningumų ir pan. Įdomu kokia tada būtų teorinės ir eksperimentinės bazių sutaptys ir neatitikimai? .........................

Kažkaip vistiek fizika be skaičių atrodo nerimtai, bet siūlau pasidomėti šita teorija. http://en.wikipedia.org/wiki/TRIZ http://www.amazon.com/Trizics-yourself- ... 2&sr=1-1#_ Jaučiu su pačio mąstymo pobudžiu galėtum pasiekti netgi unikalių rezultatų.

-Paimkit laikotarpį nuo „beždžionių“ iki dabarties žmogaus. Ir jame pasirinkit tik tris pagrindinius elgesio/pažinimo momentus. Aš tame įrašyčiau „paėmė į galūnę pagalį/įrankį), sugalvojo „nulį“ ir atrado „kitimų teoriją“. -Yra toks „gyvų numirėlių sindromas“. Užkvailiniuose filmuose būna, kad kokie numirėliai juda, žudo gyvus žmones ir pan. Bet juk jų skrandžiai neveikia – jiems nereikia maisto, analogiškai jie nejaučia šalčio, jiems nereikia rūbų, statuso tarpusavyje ir t.t. - juose yra išlikusi tik kažkokia reliktinė mechanika žudyti. Taigi ir čia (aplink kitimų teorija) yra piliečių panašiai besielgiančių (svarbu kažką naikinti, o kodėl tai daroma jie tam jau jokios realios savirefleksijos ir nebeturi). Ir tai dar nėra baisu. Baisiau yra kai mokslo žmogus su pavarde, ryškia karjera (patikrinama) ir pan. yra nusiteikęs visiškai geranoriškai, bet vis tiek nesugeba išversti savo mąstymo į kitimų plotmę. -Taigi naujovė ir detalytės naujovė turi gan iš principo skirtingus „įsiteisėjimo“ kelius. -Ir į visą šią situaciją belenkiek atidžiau pažiūrėjus esmėje matyti, jog tai tėra švelnus Gamtos postūmis savo mažvaikiams (mums) plagijuoti ją pačią (jau senai Gamtoje yra užtvirtintos bet kokios/visos galimybės – o kiek ir kokių kada atskleis žmogus tai jau yra zuikių dainos).

Nesuprantu kodėl dabartinė patapo ''statinė". Visa dabartinė tiesiog "persisunkusi" išraiškom tipo d(kažkas) / dt , kas yra tiesioginė kitimo išraiška.

- Aš jau "svečiui" apie tai rašiau . pasirodo ji "statinė" todėl, kad dinaminius objektus (tipo kažkas) ima kaip fiksuotus, kaip statinius. p.s. .. kitaip tariant nėra "materialaus kūno" ar "materialaus taško", bet koks kūnas/taškas bei jų sąvybės yra formuojamas kitimų fizikos!

Na tame gali būti racijos. Yra nuomonių, kad dalelė labiau stovini banga, nei kažkas "save turintis". Tai yra kitam taške jau faktiška ji nebe ji. Na kad kažkaip prie to protingai prieit gal būtų galima panagrinėt du nutolusius, bet tiksliai viens į kitą nukreiptus lazerius. Tarkim dažnis visiškai vienodas. O spinduliai taške T susitinka tiksliai priešingom fazėm L1---------- T ---------------L2 Kaip čia tas visas procesas vyks? Ar energija iš vieno lazerio pasieks kitą?

- Jeigu paimti femtosekundinį impulsą, gausime įdomų fenomeną, kad impulsas išnyksta, o už impulso ribų, atsiranda iš niekur!

energija, jei susitiks du tokie spinduliai (kokio 1 km ilgio pvz), <=================> ypač jei jokio eterio nėra