„Mums taip pat tenka atsakomybė susigrąžinti ir sustiprinti“, – taip ketvirtadienį viename renginyje kalbėjęs Vladimiras Putinas eilinį sykį leidosi į istorines interpretacijas ir nuo Petro I užkariavimų laikų peršoko prie Ukrainos. Esą jei pirmasis Rusijos imperatorius „susigrąžino“ teritorijas, tai ir jis taip darys. Toks minčių šuolis išsklaidė abejones apie tikruosius Kremliaus kėslus: jokia tai ne denacifikacija, o tiesiog eilinis imperinis užkariavimas.

Ankstyvą vasario 24-osios rytą pasirodžiusiame, kaip spėjama, iš anksto įrašytame vaizdo įraše Rusijos prezidentas paskelbė, kad jo šalis esą neturi kitos išeities, tik pradėti karo veiksmus prieš Ukrainą.

Kelis mėnesius įnirtingai neigęs, kad turi ketinimų veržtis į Ukrainą, vaidinęs diplomatinį spektaklį dėl galimybės taikiai susitarti, kaltinęs Ukrainą, kad ši esą kelia grėsmę Rusijai, Donbaso gyventojams, V. Putinas priėmė sprendimą pradėti „specialią karinę operaciją“ – to net neleista vadinti karu.

Bet karas, kuris Kremliaus skaičiavimais turėjo trukti kelias dienas, galbūt savaitę, verda jau tris su puse mėnesio, o Rusijos kariuomenė ne tik nesugeba įveikti ukrainiečių, bet ir turėjo atsitraukti iš dalies užkariautų teritorijų, patirdama siaubingus nuostolius.

Visos Rusijos kalbos apie būtinybę ginti Donbaso gyventojus nuo „neegzistuojančios Ukrainos valstybės“, NATO grėsmės, Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų“ pripažinimai, pasakos apie Ukrainos denacifikaciją ir demilitarizaciją – visa tai pasirodė nieko verta. V. Putino strategija pagrįsti „teisingą“ karą nepadarė įspūdžio Vakaruose, nesulaukė atviro palaikymo ir Rytuose.

Karas Ukrainoje tęsiasi, tad, regis, belieka toliau ryžtingai kalbėti apie tai, kaip viskas vyksta pagal planą, esą visi tikslai bus pasiekti.

Bet galiausiai atėjo ir metas kristi kaukėms: ketvirtadienį Maskvoje veikiančioje parodoje, skirtoje paminėti pirmojo Rusijos imperatoriaus, dar vadinamo Didžiuoju, gimimo 350-osioms metinėms, V. Putinas patogiai įsitaisė kėdėje ir išsiskėtęs savo pasitikėjimo ir užtikrintumo kupina poza grupei jaunų verslininkų rėžė kalbą.

Ir nors joje kalbėta daugiausiai apie šimtmečių senumo įvykius – Didįjį Šiaurės karą (1700-1721 metais), tokie istoriniai viražai, tariamos paralelės su karu Ukrainoje buvo pasirinkti neatsitiktinai, kaip ir savęs lyginimas su V. Putino ypač mėgstamu pirmuoju Rusijos imperatoriumi – Petru I.

Pasilygino su imperatoriumi

„Tai, kad turime gintis, kovoti, yra akivaizdūs dalykai. Štai ką tik buvome parodoje, skirtoje Petro I 350-osioms metinėms. Beveik niekas nepasikeitė. Petras Didysis 21 metus kariavo Didįjį Šiaurės karą. Susidaro įspūdis, jog kariaudamas su Švedija jis kažką užgrobė. Jis nieko neužgrobė – jis susigrąžino. Taip! O kaipgi?

Kai Petras Didysis įkūrė Peterburgą ir paskelbė jį nauja Rusijos sostine, nė viena Europos šalis nepripažino šios teritorijos kaip priklausančios Rusijai. Visi laikė ją Švedijos dalimi. Tačiau nuo neatmenamų laikų ten gyveno slavai, kartu su finougrų tautomis, o šią teritoriją kontroliavo Rusijos valstybės. Tas pats ir Vakarų kryptimi, Narva – jis grąžino ir tvirtino “, – įsijautęs į istorijų pasakotojo vaidmenį kalbėjo jis. Ir tada šyptelėjo.

„Mums taip pat tenka atsakomybė susigrąžinti ir sustiprinti, jei tos bazinės vertybės sudaro mūsų egzistavimo esmę, tas užduotis įvykdysime“, – pabrėžė V. Putinas, akivaizdžiai turėdamas galvoje Rusijos karą Ukrainoje.

Nesvarbu, kad Estijos Narva iki Šiaurės karo pabaigos niekada nepriklausė Rusijai, o tik karą užbaigusia Ništato taikos sutartimi 1721 rusai atsigriebė Estiją bei dalį Latvijos (tuometinę Livoniją).

Ir nesvarbu, kad Petras I nieko nesusigrąžino, tik užkariavo naujas teritorijas per karą, kuris buvo ypač permainingas – ta pati Narva 1700-ųjų rudenį tapo gėdingo užimti ją bandžiusių rusų pralaimėjimo vieta.

Nesyk svaidėsi grasinimais – na ir kas?

Pati V. Putino logika, kad Rusija „susigrąžina teritorijas“ yra pastaraisiais metais nesyk girdėtų jo išvedžiojimų tąsa: esą Ukraina nėra legitimi valstybė, jai teritorijas dalijo tai Leninas, tai Chruščiovas. Anksčiau tokių pasvarstymų yra pasirodę ir Krymo priklausomybės, Antrojo pasaulinio karo kaltininkų temomis.

Vis tai, regis, ne kartą girdėta ir nebeverta dėmesio: esą koks skirtumas, ką dabar kalba, tikėtina, sunkia onkologine liga sergantis izoliuotos valstybės vadovas, kuris taip bijo nunuodijimo, kad jo apsaugininkai netgi renka jo išmatas bei šlapimą po apsilankymo tualete.

Galiausiai, kodėl dabar dar kas nors turi bijoti V. Putino Rusijos, jei jos karinė galia, regis, buvo pervertinta?

Juk jei Kremliaus propagandistai laidose bei V. Putino marionetės, tokios, kaip Ramzanas Kadyrovas išsijuosę aiškina, kaip rusai užkariaus visą Europą, tai Rusijos armija Donbase per kelis mėnesius nesugeba su bent jau kiekybine prasme pranašesnėmis pajėgomis įveikti ukrainiečių.

Tad kokios dar gali būti kalbos apie Rusijos agresiją prieš Estijos Narvą, kitų Baltijos šalių miestus, kuriuos Rusijos armija esą pasiektų per 36 valandas, jei rusai nesugeba per kelis mėnesius pasistūmėti per 70 km nuo Popasnos link Slovjansko?

Ir apie ką tada po Bučos skerdynių, Kyjivo, Charkivo, Mariupolio bombardavimų, grūdų vagysčių ir kitų nusikaltimų dar galima kalbėti su tokiu šalies lyderiu, dėl ko bei raginimų „nežeminti Rusijos“ dabar kritikos sulaukia Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas?

Istorijos perrašinėtojas neturi kito tikslo

Daug kam tiek Ukrainoje, tiek juos palaikančiose šalyse, tarp jų ir Lietuvoje gali pasirodyti būtent taip: V. Putinas nevertas dėmesio, o visi, su juo dar bandantys kalbėti, visi jie klysta, yra naivūs, žeminasi ir išduoda ukrainiečius. Tačiau naujausi V. Putino pasisakymai, o ir E. Macrono kalbos, esą negalima pažeminti Rusijos yra iškalbingesni, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Taip, savęs lyginimas su Petru Didžiuoju V. Putinui gali pasirodyti netgi tragikomiškas: jei pirmasis Rusijos imperatorius laikomas caru, kuris prakirto Rusijai langą į Europą, tai karą prieš Ukrainą sukėlęs V. Putinas šį langą užvėrė: sankcijos, viešas pasmerkimas ir precedento neturinti Vakarų karinė parama Ukrainai Kremlių izoliavo labiau, nei bet kas kitas per pastaruosius dešimtmečius.

Nuo prabangių apatinių prekių ženklų, „McDonalds“ ir „Coca Colos“ iki automobilių gamintojų ir kritinių technologijų – šimtai užsienio verslų per pastaruosius mėnesius paliko Rusiją, o su V. Putinu keli Vakarų lyderiai kalbasi tik todėl, kad jis yra branduolinį ginklą turinčios ir su NATO valstybėmis sieną turinčios šalies vadovas.

O ir su realybe, istoriniais faktais bei logika prasilenkiantys V. Putino išvedžiojimai jo pamėgtomis istorinėmis temomis nėra naujiena.

2005-siais, Maskvoje su ES lyderiais švęsdamas Pergalės dieną jis painiojosi atsakinėdamas į estų žurnalistės klausimą apie Baltijos šalių okupaciją ir netgi pripažino, kad studijų laikais „gėrė daug alaus, tad nelabai gerai išmano istoriją“.

Prieš dvejus metus V. Putinas pristatė melagysčių pilną ir netgi jo paties anksčiau išsakytiems žodžiams prieštaraujantį straipsnį, skirtą Antrajam pasauliniam karui.

Pernai jis jau rašė dar ilgesnį laišką apie neva neegzistuojantį Ukrainos suverenitetą, užsiminė ir apie Lietuvą, kaip vieną didžiausių istorinių Rusijos priešų.

Esą Lietuva kartu su Lenkija yra „antirusiško projekto autoriai“, kurie „Vakaruose formuoja Ukrainos politinę sistemą“

„Projektas prasidėjo XVII–XVIII a. Lenkijos–Lietuvos valstybėje. Tikslas buvo aiškus – skaldyk ir valdyk. Jie tiesiog naudoja senas schemas ir istorija kartojasi. Tai niekur nedingo. Ir mūsų tautų trejybė taip pat niekur nedingo. Ir nedings, kad ir kaip jie ten bandytų realizuoti tuos XVII–XVIII a. planus“, – apie tariamai lietuvių ir lenkų sukurtą Ukrainą kalbėjo V. Putinas.

Tai esą yra dirbtinė valstybė, Vakarų kolonija, kuri neturi suvereniteto. O ką su tokiomis daryti? Šią savaitę nuskambėjo labai panašūs V. Putino teiginiai.

„Jei šalis ar šalių grupė negali priimti suverenių sprendimų, ji tam tikra prasme jau yra kolonija, o kolonija vis dėlto neturi istorinės perspektyvos. Tokioje atšiaurioje geopolitinėje kovoje nėra jokių galimybių išlikti“, – tikino V. Putinas.

Tai, kad Kremlius vis dar įsivaizduoja Ukrainą, kaip savo prarastą koloniją, o kartu ir bando įpiršti, jog dabar būtent Vakarai, tarp jų ir Lietuva savinasi ukrainiečių suverenitetą, esą V. Putinas tik gina, kartu su viražais į Petro I laikus, 2022-siais gali pasirodyti absurdiški praėjusių imperinių laikų svaičiojimai.

Tai gali būti tik svaičiojimai, kaip V. Putino juokais išsakyta mintis, esą Rusijos sienos niekur nesibaigia. Tačiau neišprovokuota, atvira Rusijos agresija prieš Ukrainą parodė, kuo tokios kalbos gali baigtis – ne vien įspėjimais, varginančiais straipsniais ir spaudos konferencijomis, bet ir karo veiksmais. Tarsi dabar būtų tas pats XVIII a., kai naujosios imperijos atsiradimas Europos žemėlapyje ir tarptautinis pripažinimas diktuotų tas pačias galios taisykles: Rusija kada nori pradeda, o kada nori ir užbaigia karą.

O visos kitos šalys yra priverstos taikstytis su Rusija ir gerbti ją taip, kaip kadaise gerbė Petro I naująją imperiją. Išties, V. Putinas Petrą I kaip vieną savo idealų mini neatsitiktinai ir ne pirmą kartą.

Viename savo darbo kabinetų, kurie įrengti Kremliaus salių, V. Putinas turėjo milžinišką bronzinę Petro I statulą. Dar tais laikais, kai Rusijos prezidentu buvo Borisas Jelcinas, o V. Putinas – tik premjeras, savo kabinete jis valstybės papročiu pasikabino ne B. Jelcino, o būtent Petro I portretą.

Savo „varžovus prezidento rinkimuose“ V. Putinas prieš kelerius metus sukvietė į salę, kurioje stovėjo jo mėgstamiausių rusų carų – Petro I, Jekaterinos II, Nikolajaus I, Aleksandro II statulos.

Svečiams savo galią mėgstantis rodyti V. Putinas nevengia žeminti kitų šalių lyderius. Pavyzdžiui, Turkijos vadovas Recepas Tayyipas Erdoganas Krmeliuje sykį buvo pasodintas priešais Jekaterinos Didžiosios statulą bei dar vieną, kuri vaizduoja rusų pergales prieš turkus.

Tokiais būdais V. Putinas parodė, kad Rusijoje istorija – tegu ir jos interpretacija niekada nepamirštama, ypač, kai kalbama apie Rusijos pergales ar šlovę. Tačiau toks šokiravimas, vertimas Vakarų šalių lyderius pasijusti nepatogiai ar baimintis rusų karinės galios – net kai ši atsimuša į ukrainiečių gynybą – turi ir kitą tikslą.

JAV prezidento patarėjas Zbigniewas Brzezinskis yra pasakęs, kad „Rusija be Ukrainos tampa ne imperija, Rusija su Ukraina – imperija.“ Jei V. Putinas išties praranda Ukrainą – kas dabar atrodo realu, net ir atsiplėšus dar daugiau ukrainiečių teritorijų, kokia tai imperija ir kas su juo bekalbės?

Ar jam išties po kelerių metų paskambins E. Macronas ar kitas Vakarų šalių lyderis, kuris norės kalbėti ne tik apie taiką, bet ir santykių normalizavimą? Jei Ukraina nepasiduos, V. Putinas patirs pažeminimą, bet kitas kelias yra vienintelis – eiti iki galo ir sunaikinti Ukrainą.

Jei ne dabar, ne šią vasarą, tai kitais metais ar dar kitais. Jei Ukraina, anot V. Putino, yra dirbtinė valstybė, Vakarų kolonija, kuri neverta suvereniteto, tai kas trukdo tokiomis pačiomis laikyti Lietuvą arba Latviją, Estiją, kurios, Kremliaus įsivaizdavimu, taip pat yra „ištrūkusios kolonijos“? Juo labiau, kad iniciatyvų atšaukti Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą jau netrūksta.

Jei kol kas tokios kalbos neatrodo realios – Rusija nėra pajėgi įveikti nei ukrainiečių, nei juo labiau NATO narių, V. Putino žodžiai apie Šiaurės karą taip pat iškalbingi – minėtas konfliktas truko du dešimtmečius.

Net ir patyrusi pralaimėjimų Rusija atsigavo, siekė savų tikslų ir galiausiai pasiekė pergales. Tai kartojosi ne kartą – pralaimėjusi Krymo karą 1853-1856 Rusija buvo pažeminta, izoliuota, kaip ir 1904-1905 kare su japonais. Tačiau kiekvieną kartą didžiosios Vakarų šalys Rusiją priimdavo atgal į savo „didžiųjų klubą“. Nes tai pernelyg didelė valstybė, kad ilgą laiką galėtų būti ignoruojama.

Ir dabar V. Putinas žino, kad Vakarai savo valia nesiryš peržengti savo ribų prieš branduolinį ginklą turinčią valstybę. Ir net jei pačios Rusijos ribos buvo peržengtos vasario 24-ąją po visų Vakarų perspėjimų, V. Putinas iki šiol neatsitiktinai atrodo pasitikintis savimi. O tai reiškia tik vieną: jokios taikos, tik karas iki pergalės, nes kito kelio nėra.

Komentarai ()