Energetikos analitikas M. Krutichinas nagrinėja naftos ir dujų (ne)tiekimo įtaką Europai ir Rusijai. Turbina irgi nepamiršta.

<…>

– Ar gresia Europai sušalti, kaip dabar mus gąsdina? Visa turbinos,dujų šantažo istorija, kad, girdi, pristabdysime „Nord Stream 1“. Dabar daugelis baiminasi, kad Kremlius naudos tai kaip Europos šalių spaudimo įrankį. Michailai Ivanovičiau, padėkite mums išsiaiškinti, kas ten nutiko iš tiesų?

– Taip, situacija painoka, ir norint suprasti, kas vyksta, kartais reikia pašalinius situacijos veiksnius atmesti. Visų pirma apie turbiną, kuri atsidūrė Kanadoje, paskui, tikėtina, per Vokietiją bus atiduota „Gazpromui“… Ji visiškai nesvarbi Rusijos dujų tiekimui Europai, nes kompresorinėje veikia 8 įrenginiai. Jie veikia pakaitomis, ir kai vienas įrenginys neveikia – dėl profilaktikos, techninio aptarnavimo, remonto ir panašiai – krūvį nesunkiai gali perimti kiti ir pumpuoti tiek dujų, kiek gali išlaikyti vamzdis. Taigi, „Gazprom“ teiginys, kad dujų tiekimas „Nord Stream 1“ mažinamas neva dėl to, kad negali gauti turbinos iš Kanados, neatitinka tiesos, nes visiškai ramiai buvo galima tęsti darbą. Tai pirma. Antra – dabar „Nord Stream 1“ stabdomas profilaktikai. „Gazprom“ paskelbė, kad profilaktika truks dešimt dienų – taip, tokie dujotiekių sustabdymai vykdomi reguliariai, kad objektas galėtų ir toliau tinkamai veikti. Tačiau dabar kilo įtarimas, kad Rusija panaudos šį periodą pasiekti savo politinius ar net karinius tikslus. Apie tai prabilo Vokietijos ir kitų šalių politikai. Jie prognozuoja, kad dešimties dienų periodas po dešimties dienų gali ir nepasibaigti, kad Rusija gali pratęsti tiekimo sustabdymą. Tokie nuogąstavimai nėra nepagrįsti. Visų pirma, matome, kad netgi pats tiekimo „Nord Stream 1“ dujotiekiu sumažinimas techniniu požiūriu buvo visiškai nepateisinamas ir pumpavimo agregatais galima buvo tiekti dujas kaip ir anksčiau. Ir dar, svarbiausia – anksčiau, kai vykdavo profilaktika, „Gazprom“ visada nukreipdavo reikiamas dujų apimtis Europos vartotojams kitais maršrutais. Šį kartą vyksta visiškai kitaip. Visų pirma, Rusijos vyriausybė uždraudė naudoti per Baltarusią ir Lenkiją į Vokietiją einantį dujotiekį „Jamal-Europa“, nes prieš Lenkijos atkarpos operatorių paskelbtos vadinamosios kontrsankcijos, taigi, ten nieko tiekti negalima. Ukrainos kryptimi „Gazprom“ atsisako padidinti tiekimą per pasienio punktus, ir „Gazprom“ nepanoro iš anksto užsakyti reikiamą kiekį kompensuoti „Nord Stream 1“ profilaktikos sukeltą trūkumą. Visa tai daroma sąmoningai, ne dėl techninių priežasčių, o aukščiausios Rusijos valdžios sprendimu. Kaip tai galima traktuoti? Tai galima traktuoti kaip karo aktą. Tai – dujų karas. Jo tikslas gali būti ne toks jau ir didingas, kaip kai kas mano. Girdi, užsukime europiečiams dujas ir jie sutiks pradėti naudoti „Nord Stream 2“. Aš taip nemanau, nes dabar pradėti „Nord Stream 2“ eksploatacijos neįmanoma – tam kliudo bent jau amerikiečių sankcijos. Nė viena Vokietijos įmonė nesutiks dirbti su šiomis dujomis ir šia importo kryptimi, baimindamasi JAV sankcijų. Taigi, šį pretekstą palikime nuošaly. Iš tiesų, Rusija leidžia suprasti europiečiams, kad reikia keisti Ukrainos palaikymo politiką. Ryškėja toks scenarijus – jei po 10 dienų, kai baigsis dujotiekio profilaktika, Rusijos valdžia pamatys, kad Europa tebesilaiko, savo, dabar jau galima sakyti, tvirto, Ukrainos palaikymo ir priešinimosi Rusijos agresijai kurso, ji turės du pasirinkimus: pirma, paskelbti „Gazpromo“, kaip dujų eksportuotojo, baigtį ir dujų tiekimą Europai nutraukti visiškai. Na, nubausiu močiutę – nesidėsiu kepurės, nušalsiu ausis. Tai yra, nubausti „Gazpromą“, sunaikinti jį, kaip dujų eksportuotoją, bet tuo pačiu pridaryti nemalonumų Europai. O galimas ir antras variantas: jeigu Maskvoje supras, kad Europa šantažui nepasidavė ir tęsia savo užsienio politikos liniją, tai gali būti, kad „Gazprom“ dujų tiekimą atnaujins, kad ištesėtų turimus kontraktus su Europos vartotojais. Dabar, mano nuomone, šių scenarijų tikimybė yra 50/50. Pažiūrėsime, kas bus šio dešimties dienų periodo pabaigoje. Tačiau noriu pakartoti, tai nėra techninės priežastys, tai – grynai karinė politinė akcija.

– Tada, Michailai Ivanovičiau, turiu kelis su tuo susijusius klausimus. Visų pirma, ar tai reiškia, kad europiečiai pasiduoda šantažui – Vokietijos vicekancleris prašo Kanados atgabenti turbiną, vyksta konsultacijos, turbina skubos tvarka šalinama iš sankcijų sąrašo. Viena išimtis, paskui, žinome, bus kita. O antras klausimas, kur yra balansas, juk žinome, kad pajamos už dujas Rusijos biudžetui svarbios – jos sudaro 15–19% – ir nepaisant dujų brangimo, tiekimas mažėja, nors ir išlieka. Iki kokio lygio Rusija gali šantažuoti, turint omenyje biudžeto įplaukas?

– Į pirmą klausimą tegaliu pasakyti, kad palikite tą turbiną ramybėje. Vakar kalbėjau su kolegomis Vokietijoje, jie man išdėstė tokią versiją: jei pasieksime, kad turbina grįžtų į „Nord Stream 1“ kompresorių stotį, ją ten sumontuos, Rusijai neliks preteksto mažinti dujų tiekimą. Jeigu jie vis viena mažins, tada tiksliai bus ne techninė priežastis, o politinė. Turbina – pretekstas, ne kokia nors rimta techninė priežastis, į kurią būtina atsižvelgti šiame maršrute.
O kalbėdami apie dujų pajamas, vadovaujamės kažkokia logika – atrodytų, Rusija turėtų saugoti rinkos nišas, duodančias dideles pajamas tvirta valiuta biudžetui, „Gazprom“ kompanijai. Tačiau yra dvi aplinkybės. Pirmoji – pajamos valiuta už žaliavas ir energijos išteklius su išlaidomis karui susijusios labai netiesiogiai. Valiuta kaupiasi, jos nėra kur dėti, išleisti nėra kur, nes importas baisiai sumažėjo, o dėl sankcijų ko nors užsienyje iš Rusijos ir nenusipirksi. O karo išlaidos – rubliais, o ne doleriais ir ne eurais. Atsiskaityti su gynybos įmonėmis, armija ir padengti visas karines išlaidas reikia rubliais, o tų rublių Rusijos valstybė gali prispausdinti neribotai. Todėl šiuo atžvilgiu „Gazpromo“ pasitraukimas iš Europos rinkos Rusijos karinių pajėgų, mano nuomone, rimtai nesusilpnins.
O antroji – jei vertindami tų ar kitų Rusijos veiksmų priežastis kaskart vadovausimės logika ir protu – toli nenueisime. Apie kokią logiką ir protą galima kalbėti, kai pradėtas karas, griaunantis Rusiją, jos ekonomiką, jos socialinę sferą… Tai yra, žalojantį ne tik Ukrainą, Baltarusią, bet ir griaunantį pačią Rusiją. Kokia dar ekonomika? Kai priimami visiškai beprotiški sprendimai, tai prognozuoti juos proto atžvilgiu – nelogiška.

– Matėme šešis ES sankcijų paketus, kitų Vakarų šalių, dabar anonsuojamos naujos. Jūs, kaip stebintis energijos sektorių, pasakykite, kas dar gali būti padaryta, ko nebuvo daryta anksčiau? Ir ar per 138 dienas įvestos sankcijos kaip nors šiai sričiai atsiliepia?

– Naftos eksporto sankcijos kol kas Rusijos neveikia. Iki gruodžio 5 dienos, kai ES įsigalios draudimas pirkti rusišką naftą, labai intensyviai vyksta prekyba nafta ir naftos produktais. Tik kovo mėnesį pradės veikti draudimas pirkti rusiškus naftos produktus. Tada išvysime šį labai rimtą efektą. Kol kas sankcijos veikia Rusijos kompanijų techninį aprūpinimą. Pavyzdžiui, neįmanoma naftos perdirbimo įmonėms gauti katalizatorių iš užsienio. Taip pat uždraustas pažangių technologijų tiekimas į Rusiją. Matome, kad Rusijoje visiškai nutraukti šalies vaidmens stiprinimo suskystintų gamtinių dujų (SGD) rinkoje planai. Visi SGD projektai, – išskyrus vieną technologinę liniją, kur, nepaisant kliūčių, statybą galbūt visgi pavyks užbaigti, – likusių planuotų gamyklų, kuriomis Rusija norėjo padidinti savo dalį šioje rinkoje nuo dabartinių 8% iki maždaug 20 ar net 30 procentų, planai nutraukti. Nutrūksta planai statyti dujų chemijos kombinatus Tolimuosiuose Rytuose. Tai yra, šiai ūkio šakai tenka labai labai stiprus smūgis. Tačiau pagrindinis smūgis bus, pradėjus veikti embargui.
Kitas reikalas, kad dabar visi labai atidžiai seka šurmulį G7, kur siūlomi kiti kovos su Rusijos naftos pajamomis metodai. Jie siūlo – „Nagi, dirbtinai apribokime rusiškos naftos kainą! Jei kas bandys nusipirkti rusiškos naftos brangiau, tada neleiskime apdrausti rusišką naftą pervežančių tanklaivių.“ Kai kas siūlo Rusijai visas pajamas už naftą ir naftos produktus palikti, bet sandėliuoti specialiose sąskaitose, iš kurių neįmanoma finansuoti karo. Aš nelabai įsivaizduoju, kaip tai galima padaryti, kaip ir su pirmuoju pasiūlymu. Nes, na, gerai, G7 pasiryš tokiai priemonei – naftos pirkėjų kartèlis – nors nuo gruodžio ir taip veiks rusiškos naftos pirkimo embargas. O kaip kitos šalys? Ta pati Kinija? Indija? Kinija pagrindinę rusiškos naftos dalį gauna naftotiekiu pagal ilgalaikį kontraktą su Rosneft. Jokios G7 priemonės finansiniams susitarimams, šios naftos kainai, naudojamoms schemoms, jokios įtakos neturės. Todėl labai skeptiškai vertinu šurmulį dėl rusiškos naftos kainos apribojimo. Embargo užteks per akis. <…>

Komentarai (1)