Tuo pat metu Didžioji Britanija ir Prancūzija, rugsėjo 3 dieną paskelbusios karą Vokietijai, aktyvių karo veiksmų nepradėjo. Britų, o vėliau ir pasaulio spauda šį laikotarpį pavadino „keistuoju karu“.

Spartus Lenkijos žlugimas paskatino dar didesnį vokiečių pasitikėjimą savimi, o 1940 m. tai leido dar greičiau sutriuškinti Prancūziją.

Taigi ką mes matome? Prielaidos labai panašios į Rusijos ir Ukrainos karą.

Taip pat didelės šalies diktatorius yra įžeistas viso pasaulio ir siekia keršto. Jis išnaudoja savo gentainių apsaugos temą ir siekia pakeisti pasaulio tvarką perbraižydamas valstybių sienas. Tačiau jis pradeda nuo mažo, primesdamas savo valią kaimynams.

Kita vertus, yra šalis, kuri kenčia nuo netvarkos, korupcijos ir per didelės priklausomybės nuo užsienio partnerių.

Pirmieji į akis krentantys skirtumai, turėję įtakos galutiniam rezultatui, – sąjungininkų elgesys. Nors NATO nestojo į atvirą karą prieš Rusiją, Ukrainos Vakarų partneriai teikia visokeriopą pagalbą , išskyrus tiesioginę kovą su priešu. Nėra „Keistojo karo“.

Kitas svarbus aspektas – paties agresoriaus apsiskaičiavimai.

1939-ųjų Lenkija panašesnė į Ukrainą 2014-aisiais. Tada Putinas nerizikavo plataus masto invazija ir tikėjosi sėkmės hibridiniame kare. Tuo pačiu sušvelnindamas daugelio Vakarų partnerių elgesį, Rusijos vadovas patikino visus, kad sustos ties tuo, ką pasiekė. Ši strategija gali pasirodyti gana sėkminga, jei agresorius galiausiai negrįžtų prie okupacijos ir aneksijos planų.

Svarbiausia, kad ukrainiečiai nepraleido jiems suteikto šanso. Per tuos aštuonerius metus pavyko reformuoti Ukrainą „iš Lenkijos 1939“ į „tų pačių metų Suomiją“, o dabar ukrainiečių kariai paneigia visus precedentus ir rašo istoriją realiu laiku.

Niekas tiksliai nežino, kada baigsis karas. Tačiau šie postulatai išliks nepakitę:

• Bet koks bandymas nuraminti agresorių tik dar labiau skatina kruviną būsimą karą.
• Vienintelė bet kurios šalies apsaugos garantija yra jos pačios ginkluotosios pajėgos. Ateityje šis postulatas padidins tarptautinių organizacijų egzistavimo problemą ir branduolinių ginklų neplatinimo problemą. Ukraina, skirtingai nei tarpukario Lenkija, nieko neaneksavo, o priešingai savo noru atsisakė branduolinio ginklo ir vis tiek tapo agresijos auka.
• Vienintelis būdas sustabdyti agresorių yra jį nugalėti.

Šiame kontekste negalima ignoruoti gerai žinomo posakio: „Tie, kurie yra pasirengę laisvę iškeisti į saugumą, neverti nei laisvės, nei saugumo“. Šiuolaikinę versiją galima suformuluoti taip: bet koks bandymas garbę ir laisvę iškeisti į duoną (dujas, naftą) ir taiką visada baigsis visko, ką turi, praradimu.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

Fokus

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()