[Komentaras] „Tai buvo pragaras, juos skerdėme šimtais – taip pulti gali tik rusai“: Popasnos pragarą patyręs kariškis pirmą kartą papasakojo, kas ten vyko ()
Rusų taktika nepasikeitė nuo Antrojo pasaulinio karo: artileristas kalbėjo apie pragarą prie Popasnos.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Daugiau nei du mėnesius Karališkosios brigados kariai gynė Popasną. Kaip sakė artileristas Vladimiras, tai buvo sunkiausia sritis, kurioje jam teko kovoti beveik pusę metų viso masto karą Ukrainoje.
Ukrainos kareivio atsiminimai buvo paskelbti oficialiame karaliaus Danilo vardu pavadintos 24-osios motorizuotosios brigados „Facebook“ puslapyje.
Anot Ukrainos gynėjo, rusai į Popasnos šturmą metė didžiules pajėgas – jūrų pėstininkus, teisėsaugos institucijų dalinius, privačias karines bendroves (PMC).
„Galingos mašinų kolonos judėjo Popasnos link. Priešo taktika nepasikeitė nuo Antrojo pasaulinio karo – jis judėjo į priekį traiškydamas savo žuvusiųjų karių kūnus, nesustodamas. Pavyzdžiui, atsiunčiama 500 kovotojų, mes juos sumušame, o dar 500 iš karto seka“, – pragariškas dienas prisimena Vladimiras. – Mes atitinkamai sulaikėme jų invaziją, neleidome jiems patekti į miestą.“
Artilerijos užduotis buvo remti pėstininkų veiksmus.
„Jie sumušė kolonas, neleido tiekti atsargų priešo daliniams ir veržtis per miestą“, – pasakoja artileristas.
„Tiesą sakant, nebuvo laiko skaičiuoti sunaikintos Rusijos technikos. Per dieną numušdavome po 40-50 taikinių – tankų, pėstininkų kovos mašinų, šarvuočių, automobilių.“
Karališkieji jūrų pėstininkai kartais padarė neįmanomą, kad virš Popasnos plevėsuotų Ukrainos vėliava. Pašėlusį puolimą sulaikė antžmogiškos pastangos.
„Visi kovotojai pasirodė kaip didvyriai. Mano vaikinai iš apšaudymo ištraukė automobilius, iš tikrųjų juos suremontavo po sprogimų. Jie taikėsi, šaudė, vėl ir vėl stojo į mūšį nepaisydami pranašesnių priešo jėgų“, – pasakoja Vladimiras.
Tačiau galiausiai priešas rado silpną vietą ir pralaužė gynybą.
„Turėjome trauktis į palankesnes linijas, neslėpsiu, buvo apmaudu palikti miestą. Bet mes supratome, kad būtina išgelbėti pėstininkus, kad vėliau būtų galima pradėti kontrpuolimą ir išlaisvinti visus mūsų miestus ir kaimus nuo Rusijos okupacijos. Ir tikrai tai padarysime“, – įsitikinęs karys.
