Jeigu Rusija smogtų branduoliniu ginklu Ukrainai, galimas dalykas, kad NATO praktiškai „be abejonių“ imtųsi „fizinio atsako“, skelbia „Reuters“.

Koks tas atsakas galėtų būti, koks likimas po jo ištiktų Rusijos diktatorių Vladimirą Putiną, ir kiek pavojingas pajėgų aktyvumas Baltarusijos teritorijoje, „Radio NV“ aiškinosi pakalbinę Gynybos strategijų centro valdybos pirmininką, buvusį Ukrainos gynybos reikalų ministrą Andrejų Zagorodniuką.

– Rusijos šaltiniai dalijasi informacija, kad Rusija ketina Baltarusijai perduoti „Iskander-M“ kompleksų ir modifikuos dalį šturmo lėktuvų Su-25, kad jie galėtų nešti branduolinį ginklą. Panašu, kad branduolinis šantažas tik stiprės proporcingai Ukrainos ginkluotųjų pajėgų pergalėms vykdant kontrpuolimą. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?

– Jie skelbiasi galintys perduoti raketų-nešėjų, neva pritvirtins branduolinių užtaisų prie Baltarusijos karinių orlaivių. Tai reiškia, kad jie tokiu būdu grasina Ukrainai, Rytų Europos valstybėms, vildamiesi, kad Rytų Europos šalys išsigąs ir pareikalaus imtis kokių nors veiksmų, kad būtų pasiekta branduolinė deeskalacija.

Visa Rusijos Federacija šiuo metu susikoncentravusi į vieną idėją: kokiu nors būdu reikia pasisodinti Ukrainą prie derybų stalo. Kol kas viskas, ką jie daro, išskirtinai nukreipta būtent į tai, nes tiesa ta, kad jie jau sunaikinti, jiems neužtenka jėgų jokiems puolamiesiems veiksmams tęsti. Dar jie mato, kad Ukraina turi pakankamai jėgų kontrpuolimui, o jiems jėgų sustabdyti Ukrainą nepakanka, ir jie tokiu būdu bando atitolinti galutinį sutriuškinimą.

Jiems reikia laiko, kad pailsėtų, kad sutelktų jėgas, atsigautų ir apmokytų mobilizuotuosius, kiek jau ten pavyks rasti tokių daugiau ar mažiau adekvačių, kad suburtų daugiau ar mažiau pusėtinus dalinius.

Dabar aktyviai vykdoma komunikacinė kampanija Europoje – „pakalbėkime apie ugnies nutraukimą“ ir derybas.

– Europa aiškiai supranta, kad Rusija paprasčiausiai sunaikinta?

– Dauguma taip, bet ne visi. Tai, žinoma, problema, nes vis daugiau politikų Europoje gyvena iliuzijų pasaulyje – „jeigu bus nutraukta ugnis, tai bet kokiu atveju geriau: nebus karo veiksmų“. Jie negalvoja du ar tris žingsnius į priekį, nesupranta, kad ateityje tai tik sustiprins karinius veiksmus. Kai kurie tiesiog bando tokiu būdu „pakeisti temą“, kad šią istoriją „visi pamirštų“. Bet tokių mažuma.
Jeigu taip situacija būtų atrodžiusi gegužę ar birželį, tai, žinoma, būtų buvę žymiai sudėtingiau. O dabar viskas kitaip. Tikimybė, kad jie jėga pasodins Ukrainą (prie derybų stalo), praktiškai lygi nuliui. Ir tikimybė, kad įtikins daugumą Vakarų politikų, taip pat lygi nuliui.

– Jeigu Putinas nuspręstų, tarkim, kokioje nors fronto atkarpoje lokaliai panaudoti sviedinį su branduoline kovine galvute, norėdamas sunaikinti tikslą, kurį vadina labai svarbiu, tai reikštų Rusijos Federacijos pabaigą? Turiu omenyje strateginius karinius Rusijos objektus. Kokia bus reakcija?

– Labai sudėtingas klausimas, nes niekas nežino, kokia bus reakcija. Tai strateginis Vakarų valstybių sprendimas, visų pirma Jungtinių Valstijų, neaiškinti, neatskleisti, kokių veiksmų jie ketina imtis. Tai vadinamasis strateginis neapibrėžtumas – visa doktrina, kurios jie laikosi.

Žinoma, metų pradžioje, kai jie taip pat bandė kažką padaryti, kad sustabdytų karą, jiems nepavyko. Dėl šios priežasties, kiek mums žinoma, konkrečios žinutės apie konkrečius planus pasiekė Rusijos Federaciją uždarais kanalais, bandant paaiškinti, kas tiksliai jų laukia, kai Jungtinių Valstijų prezidentas Joe Bidenas kalbėjo apie „katastrofiškas pasekmes“.

Daug valdininkų ir karybos ekspertų mano, kad vargu, ar V. Putinas panorės rizikuoti ir imsis kažkokių nedidelių veiksmų, nes jie duotų tik neigiamų pasekmių, daugiau nieko.

– Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas tarsi nuėmė šį paslapties šydą ir pareiškė, kad Prancūzija neketina atsakyti branduoliniu ginklu. Tai buvo klaida ar strateginis žingsnis, norint ir toliau kažkaip bendrauti su V. Putinu? Kodėl jis taip pasielgė?

– Jis taip pasielgė norėdamas nuraminti susirūpinusius Prancūzijos gyventojus. Ta informacinė kampanija, apie kurią čia jums kalbėjau, pasiekė Prancūziją. Ten daug Rusijos agentų, ekspertų, viešų kalbėtojų ir prorusiškų žurnalistų. Daug rusiško kontingento, jeigu galima taip išsireikšti. Jie nerimauja nuo pat karo pradžios, visi bijo būtent branduolinio karo su NATO, kitaip tariant, visi tie standartiniai scenarijai, apie kuriuos kalbama dešimtmečiais.

Todėl ir paskelbė, kad jie branduoliniu ginklu neatsakys. Iš tikrųjų, tai nieko labai ypatingo jis ir nepasakė, nes niekas tuo branduoliniu ginklu neatsakys. Nė viena valstybė – nei Jungtinės Valstijos, nei Jungtinė Karalystė, nei Prancūzija – neketina savarankiškai užsiimi branduoline eskalacija. Net ir tuo atveju, jeigu prieš Ukrainą būtų panaudotas taktinis branduolinis ginklas, jie savo branduolinių ginklų nesiims.

Kodėl? Vakarų šalyse galioja griežta taisyklė, veikianti jau daug dešimtmečių: branduolinio karo nelaimėsi. Prasidės branduolinių atakų mainai, kurie baigsis tuo, kad nukentės absoliučiai visi. Net jeigu Rusija bus sunaikinta pirmoji, žala, kurią Rusija padarys kitoms šalims, bus pernelyg didelė, kad būtų galima kalbėti, kad kažkas kažką čia laimėjo.

Panaudojus branduolinį ginklą prieš Ukrainą, planuojamas nebranduolinio ginklo panaudojimas, bet labai dideliu mastu. Greičiausiai tai bus tiesioginis NATO įsitraukimas į karą be sausumos pajėgų. Jie gali padaryti labai didelės žalos, pakenkti Rusijos kariniams objektams, ir drąsiai sakyti, kad po viso šito Putino režimas liausis egzistavęs. Kitaip tariant, niekas ir nesitiki, kad Vakarai panaudos branduolinį ginklą.

– Bet Jungtinės Karalystės ministrė pirmininkė Lis Truss, būdama užsienio reikalų ministre, kalbėjo, kad atsakys, netgi nepasitarusi su sąjungininkais. Čia buvo kalbama apie branduolinį ginklą?

– Nemanau, kad kas nors iš atsakingų Vakarų ministrų ar valstybės veikėjų rimtai svarsto galimybę prieš Rusiją panaudoti branduolinį ginklą. Mums to laukti nevertėtų. Ir nieko čia baisaus. Branduolinės eskalacijos, jeigu ji pereis į branduolinių atakų mainų etapą, laimėti neįmanoma.

– Rusijos žiniasklaida dalijasi vaizdo įrašais, kaip Rusijos kariai ešelonais atvyksta į Baltarusijos teritoriją. Ir daro tai demonstratyviai, o tai leidžia daryti išvadą, kad kuriamas tam tikras informacinis fonas, taip bandant nukreipti Ukrainos karinės vadovybės dėmesį. Visgi kalbama apie karių koncentraciją. Įvertinkite jų keliamą pavojų. Turiu omenyje Rusijos ir Baltarusijos karių sausumos atakas Ukrainoje.

– Rusijos pajėgų įsiveržimo iš Baltarusijos pusės grėsmė egzistuoja. Baltarusijos pajėgų įsiveržimas dabar tikrai įmanomas. Na, jis tikrai ne tas, kuri gali išsipildyti jau artimiausiomis paromis, bet jis egzistuoja.

Putinas aktyviai spaudžia Lukašenką, kad pastarasis įsitrauktų į karą sausuma, panaudotų savo sausumos pajėgas. Lukašenka supranta, kad jam tai bus pabaiga, nes pirmieji tūkstančiai žuvusių Baltarusijos karių sugriaus jo režimą, nes neturi jokios karinės patirties, psichologiškai šalis nepasirengusi tokiems nuostoliams, juolab kare, kurio ji nesupranta.

Absoliuti dauguma baltarusių labai negatyviai vertina prisijungimo prie Rusijos perspektyvą, juolab, kadangi supranta, jog Rusija bet kokiu atveju pralaimės.

Todėl Lukašenka ir daro viską, kas įmanoma, kad taip nenutiktų. Jis puikiai supranta, kad jam tai prilygs katastrofai. O Putinas vis tiek jį labai spaudžia.

Ir dabar kuriamos jungtinės pajėgos. Toks variantas tikrai numatytas jų susitarime dėl Sąjunginės valstybės. Tai reikš, kad turės vieną valdymo organą. Tai mums gresia didesne rizika, nes ten bus Rusijos karių, tempsiančių baltarusius į karą. Arba bent jau turės tokią galimybę. Visgi kol kas vertinama, kad rizika pakankamai menka, nes Lukašenka, norisi tikėti, ne savižudis. Pažiūrėsime: nuvertinti tokios rizikos irgi neprotinga.

Komentarai ()