Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino santykiai pastaraisiais metais klostosi sudėtingai ir dėl karo Sirijoje. 2015 metais Rusijos armija jame kariavo Sirijos prezidento Basharo al Assado pusėje, o štai Turkija palaikė šalies opoziciją.

Nuo tada dar buvo kilęs skandalas dėl Turkijos numušto Rusijos bombonešio, buvo ir Rusijos Turkijai įvestas prekybos embargas, ir naujo konflikto Sirijoje pavojus. Susitarimas, kurį 2019 metais pasirašė V. Putinas ir R. T. Erdoganas, turėjo situaciją sureguliuoti, bet taip neįvyko. Turkijos prezidentas pareiškė, kad savo operacijos ore Sirijos šiaurėje ir Irake jis su V. Putinu neaptarinėjo, skelbia „Current Time“.

Ar gali būti, kad bręsta naujas V. Putino ir R. T. Erdogano konfliktas? Apie tai „Current Time“ pasikalbėjo su politologu ir vyriausiuoju žurnalo „Poistine“ redaktoriumi Ruslanu Ajsinu.

– Turkijos pareiškimas byloja, kad šalis pradeda operaciją Sirijoje ir Irake, nes Rusija atsisakė vykdyti savo įsipareigojimus regione. Pamename, kad V. Putinas ir R. T. Erdoganas jau ne kartą konfliktavo dėl skirtingų interesų Sirijoje, o dabar, sprendžiant pagal viską, bręsta naujas konfliktas, ar aš klystu?

– Manau, kad vienaip ar kitaip tas naujas konfliktas bręsta, nes visi tie paketiniai susitarimai, panašu, buvo tokio atidėliojimo pobūdžio, nes nesusitarimai, kurie buvo kilę tarp Rusijos ir Turkijos Juodosios jūros regione, Sirijoje, Irake, Libijoje, iš tikrųjų nebuvo išspręsti, buvo tik atidėti ateičiai, atidėti ir dėl Ukrainos karo.

Dabar Turkijai išmušė svarbi valanda, R. T. Erdoganas pajuto, kad, panašu, V. Putinas silpnas, kad V. Putinas negali taip reaguoti, kaip kad reagavo 2015 metais ir net 2016-2017 metais, kai buvo realių prorusiškų ir proturkiškų tarpininkų susidūrimų, susidūrimų būta net ir tarp ginkluotų valstybinių darinių.

Todėl dabar R. T. Erdoganas sprendžia sau labai svarbią problemą – Sirijos kurdų problemą. Bet tie „kurdai“ – bendrąja prasme, žinoma, ne visi kurdai. Antiturkiški, turiu omenyje „Kurdistano darbininkų partijos“ atstovus, nes didžioji dalis Turkijos kurdų, dažniausiai itin religingų, yra valdančiosios partijos šalininkai.

Todėl ir manau, kad čia vienaip ar kitaip T. R. Erdoganas spaus V. Putiną, o Rusijos prezidentas vargu ar galės jam kažkaip atsakyti. Be to, matėme, kaip koordinuotai, sinchroniškai Turkija ir Iranas vykdė savo bombardavimo kampanijas, iš minosvaidžių apšaudyti kurdai – iš vienos pusės Sirijoje, iš kitos – Iranas apšaudė Irako kurdus. Nors, kaip žinome, tarp Sirijos kurdų ir Irako kurdų taip pat yra savų prieštaravimų: Barzani (Masoudas Barzani – buvęs Irako Kurdistano prezidentas) ir t.t. turi savų politinių skirtumų.

Manau, kad, jau neskaitant to, kad Turkija sprendžia savo politines problemas ir klausimus, tai ir didesnio masto regioninio saugumo klausimas, didelio regioninio konflikto. Todėl, kad tai, kas dabar dedasi Irane – aršūs antivyriausybiniai protestai, sukilimai – vyksta būtent kurdų rajonuose, azerbaidžaniečių regione, kur gyvena etniniai azerbaidžaniečiai. Žinoma, aktyviausiai veikia kurdai, tai žiauresnis ir nuožmesnis pasipriešinimas, nes jie turi galimybių, viena vertus, priešintis ginklu, o kita vertus – siekia atsiskirti ir sukurti didelę kurdų valstybę, kurdų konfederaciją.

Manau, kad Rusija šiame žaidime negali griežti pirmuoju smuiku. Greičiausiai tai bus antrasis smuikas, nes nei jėgų, nei galimybių, nei pozicijų jau nebėra. Net ir tų, kurias Maskva turėjo prieš dvejus ar trejus metus.

– Sakėte, kad Rusijos ir Turkijos nesutarimų tame regione buvo ir anksčiau. Priminkite, koks šiuo metu yra esminis Rusijos ir Turkijos nesutarimas šiuo klausimu?

– Pirmas dalykas tas, kad Turkija palaiko prieš Assadą nukreiptas jėgas, pasipriešinimą, sukilėlius, o štai Maskva užėmusi pakankamai griežtą poziciją Assado režimo naudai, ir faktiškai būtent jos pozicija bei Irano pozicija išgelbėjo Assadą nuo grėsusio žlugimo.

Turkija įsitikinusi, kad turi užtikrinti vadinamąjį saugumo koridorių 40 kilometrų gilyn nuo Turkijos ir Sirijos sienos. Situacija minėtame regione labai sudėtinga, tai lemia geografinė padėtis – kalnai. Kažkokias teritorijas atsikovojo ir suformavo savotišką buferį, tačiau didžiosios teritorijos dalies nekontroliuoja nei Turkijos valdžia, nei proturkiškos jėgos, esančios arba besibazuojančios Sirijoje. Būta susirėmimų ir Manbidžo (yra toks miestas) rajone, ir aplink Alepą.

Turkija mano, kas Alepą turėtų kontroliuoti būtent jie, o Assadas, savaime suprantama, ir Maskva manė, kad Alepas turėtų pereiti oficialiojo Damasko kontrolėn.

Maskva periodiškai bombarduoja Alepą, taikius gyventojus – tai didžiulis, daugiamilijoninis miestas. Nors ir vyksta karas, gyventojų ten labai daug, ir Maskva periodiškai rengia tokius smūgius, kokius dabar tenka atlaikyti Ukrainos miestų infrastruktūrai. Turkija daug kartų perspėjo, daug kartų siuntė protesto notų, bet, kaip matome, kažkokių Rusijos atsitraukimų į ankstesnes pozicijas nebuvo, todėl Turkija nuo, jeigu neklystu, balandžio kalba, kad pradės vadinamąją antiteroristinę operaciją Turkijos ir Sirijos susipriešinimo linijoje.

Tiesą sakant, tokių pareiškimų būta periodiškai, buvo kažkokių tikslingų operacijų, tačiau iki didelio masto karinių veiksmų prieita taip ir nebuvo.

Dabar esame prie didelio masto karinio susidūrimo slenksčio. Reikia pažymėti, kad Turkija ideologiškai jaučia spaudimą būtinai nubausti tuos, kurie pasiuntė teroristų, prieš kurį laiką susprogdinusių vieną svarbiausių Stambulo gatvių.

Turkija iš karto išsiaiškino, kad šio teroristinio išpuolio planuotojai ir organizatoriai vis dar Sirijoje, todėl Turkijai nebeliko nieko kito, tik padaryti tai, ką ir žadėjo padarysianti – sunaikinti tuos teroristus, tuos ekstremistus.

Turkijai tai dar ir vidaus politikos klausimas, nes R. T. Erdoganas jau nebegali persigalvoti ir pasakyti: „Ne, mes atsisakome vykdyti tą operaciją“, todėl, kad tai ne tik prestižo klausimas, bet ir, leiskite taip suformuluoti, politinio reitingo, tokio politinio įvaizdžio. Vėlgi kalbant apie Rusijos pajėgų buvimą, tai mes puikiai žinome, kad buvo ne vienas susirėmimas dėl kelių, magistralių kontrolės. Iš esmės Sirijoje veiksmas daugiausia vyksta dėl vieno ar kito kelio arba magistralės sistemos. Ir tie susirėmimai vyko vadinamosios rusų karinės policijos ir karinės Turkijos policijos rėmuose. Bet dabar tai gali, kaip jau minėjau, peraugti į rimtą konfliktą, kuriame jau prireiks ir aviacijos (Turkija jau naudoja), ir šarvuotos technikos, ir karinio kontingento įvedimo į Siriją.

Žinome, kad prieš kurį laiką Maskva iš Sirijos išvedė didžiąją dalį savo pajėgų, paliko tik aptarnaujantį techninį personalą Tartuse ir Chmeiminyje, kuris ten užtikrina S-300 funkcionalumą, taip pat karinio uosto. Be to, esu tikras, kad Maskva šiuo metu nebūtų pajėgi pasipriešinti Turkijos įsiveržimui į Siriją. Assadui tai netgi labai rimta problema, nes jis dėl rimto palaikymo nebegali kliautis nei Maskva, nei Teheranu, kuris dabar priverstas visų pirma spręsti savo šalies vidines problemas.

– Jūs kalbėjote apie svarbiausius to rajono žaidėjus, ir tuo pirmuoju smuiku, kaip išsireiškėte, akivaizdu, kad grieš Turkija ir Iranas. O koks šiuo klausimu Jungtinių Valstijų vaidmuo?

– Tai svarbiausias klausimas, nes Jungtinių Valstijų pozicija šiuo klausimu, žinoma, labai aiški, turiu omenyje politine ir diplomatine prasme, nes, viena vertus, Vašingtonas yra Turkijos sąjungininkas – abi šalys yra Aljanso narės, tai ne paslaptis. Kita vertus, Jungtinės Valstijos remia „Kurdistano darbininkų partiją“ ir daug kitų sukarintų kurdų politinių judėjimų ir organizacijų, kurie Turkijoje pripažinti arba ekstremistiniais, arba teroristiniais. Tai problema, kurios dabar išspręsti nepavyks, nes Jungtinės Valstijos mano, kad tai dalis jų įtakos regione.

Bet mes žinome, kad prieš kurį laiką Turkija bandė išgauti tiek Suomijos, tiek Švedijos pripažinimą „Kurdistano darbininkų partiją“ ekstremistine organizacija mainais už tai, kad uždegtų žalią šviesą jų stojimui į NATO. Su Jungtinėmis Valstijomis toks numeris, savaime suprantama, neišdegs. Dėl šios priežasties Jungtinės Valstijos, žinoma, darys viską, kad ne tik numaldytų konfliktus, o tai joms padaryti bus gana nelengva, bet ir pabandys tiek politine prasme, tiek diplomatiniais keliais manipuliuoti, nes, jeigu ten kils konfliktas, tai ką pirmiausia turės daryti Rusija – tai, be jokios abejonės, tai atitraukti savo pajėgas ir sumažinti dalyvavimą Ukrainos konflikte.

Manau, kad Jungtinės Valstijos bandys naudotis visa šia situacija saviems tikslams: konkrečiai tam, kad turėtų galimybę daryti spaudimą visiems ten esantiems žaidėjams: ir Iranui, ir Turkija, ir Sirijai, ir, žinoma, Rusijai. Na ir nereikia pamiršti Izraelio, kuriam prieš nosį tas karas ir bręsta. Mes juk žinome, kad Izraelio santykiai labai sudėtingi tiek su oficialiuoju Damasku, tiek su Teheranu, o štai su Turkija visai neseniai lyg ir pradėtas kažkoks diplomatinis bendradarbiavimas. Todėl ir manau, kad Izraelis čia neliks nuošalyje, ir, jeigu kas nutiktų, jis imtųsi atitinkamų veiksmų, kad kaip nors pakenktų Irano branduolinei programai.

Žinome, kad Izraelis kelis kartus viešai sakė, kad, jeigu pajus kažkokią kritinę grėsmę, jis paprasčiausiai su žeme sulygins reaktorių Natanze ir t.t. Tai reikštų, kad karas jau įsibėgėja ir gali išplisti po visus Artimuosius Rytus, Artimuosius ir Vidurio.

– Mačiau pranešimų, kad Turkijos kariniai lėktuvai atakoms naudojosi Sirijos oro erdve, kurią kontroliuoja Rusija. Taip išeina, kad Rusija nusprendė netrukdyti operacijai ore, arba, kaip jūs ir sakėte, ji iš ten jau išvedė didžiąją dalį savo kontingento ir jai tiesiog trūksta fizinių išteklių tą daryti?

– Žinoma, fiziškai neturi kaip prieštarauti. Maža to, Maskva bando viską labai gerai pasverti, nes, jeigu numuštų šturmo lėktuvą, naikintuvą ar bombonešį, tai reikštų jau tiesioginį Rusijos ir Turkijos karinį susidūrimą. Vargu, ar Kremliaus to labai nori. Ir kištis negali, nors ir turi S-300, radiolokacinių galimybių turi, kurios viską fiksuoja, stebi, bet tiesiogiai imtis veiksmų negali.

Maža to, R. T. Erdoganas savo pareiškime pakankamai aiškiai ir griežtai perspėjo Maskvą, kad Rusija pati nenorėjo, kad tas konfliktas būtų sprendžiamas taikiai, tad Turkija priėmė sprendimą tą klausimą spręsti pačiu radikaliausiu būdu.

Panašu, kad Turkijos prezidentas V. Putino to prašė ne kartą. Manau, kad R. T. Erdoganas vargu ar būtų rinkęsis tokią nuožmią retoriką, jeigu tam neturėtų pagrindo. Galima spėti, kad su V. Putinu buvo kalbėta ne kartą, bet Rusijos prezidentas pagalvojo, kad šio Sirijos forposto atiduoti jis negali.

O Turkijai, kaip aš jau sakiau, tai ne tik politinis, bet ir egzistencinis klausimais – jie dešimtmečius sprendžia klausimą su kurdų separatistiniais dariniais. Akivaizdu, kad Rusija nusilpo, į ją mažai kas bekreipia dėmesį, maža to, Turkija įsitikinusi, kad Maskva tiesiogiai karinėmis priemonės atsakinėti nesiims, nors, galimas dalykas, vienaip ar kitaip tiesiogiai įsitrauks.

Komentarai ()