Šoigu košmariškas sapnas. Kada Rusijai tikėtis naujos „juodosios gulbės“ (4)
Šalyje agresorėje vykstantys procesai aiškiai veda prie režimo žlugimo – o prie to prisidėjo „juodosios gulbės“ atsiradimas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Pasak analitiko Jurijaus Bohdanovo, Rusijos žlugimas neišvengiamas, nors V. Putinas, S. Šoigu ir V. Gerasimovas labai stengiasi tam pasipriešinti.
Pirma, pakalbėkime apie du dalykus:
- Karo baigtis sprendžiama mūšio lauke. Todėl Ukraina gali ir laimės karą gynybos pajėgų karių, ginkluotės ir paramos iš užsienio dėka.
- Rusijos kariuomenės ir režimo skilimas ir žlugimas, Rusijos pavertimas karo vadų šalimi yra tai, kas gali pagreitinti ukrainiečių pergalę. O tai gali nutikti jau Ukrainai grįžus prie 1991 metų sienų.
J. Prigožino maištas parodė, koks žalingas yra grįžtamojo ryšio trūkumas. Ir – kartu – išsaugojo šią būseną: V. Putinas ir jo aplinka buvo įsitikinę, kad reikia pasikliauti tik 100% lojalistais.
Vėlesnė istorija apie generolo I. Popovo, vadovavusio 58-ajai armijai ir kritikavusio V. Gerasimovą dėl aplaidumo, pašalinimą įrodė, kad Rusijos Federacijos karinės vadovybės nusivylimas pasiekė tokį lygį, jog ėmė kilti konfliktai. Nėra pagrindo manyti, kad Rusijos vyresnieji karininkai turi kokių nors ryškių antikarinių nuotaikų ar nemaža jų dalis simpatizuoja Ukrainai, tačiau jų nepasitenkinimas aukščiausios karinės ir politinės vadovybės veiksmais auga.
V. Putinas, S. Šoigu ir V. Gerasimovas tam griežtai priešinsis. Nes jie bijo galios ir kontrolės erozijos. Tai, žinoma, atsilieps ir sukels vis didesnį nepasitenkinimą. Šiuo metu nepatenkintiesiems vadovauja „radikalai“, kurie reikalauja kariauti SSRS stiliaus „totalaus šalies išteklių mobilizavimo“ sąlygomis. Štai kodėl J. Prigožino retorika sulaukė tokio palaikymo. Bet jei dar labiau „priveržsite veržles“, efektas bus priešingas. Todėl V. Putinas neinicijuos jokio „stalinizmo“.
Pastarieji 2 mėnesiai taip pat atskleidė dviejų pagrindinių Rusijos Federacijos specialiųjų tarnybų – FSB ir FSB – pasyvumą. Per J. Prigožino istoriją FSB Rostovo srityje tiesiog užsidarė tvirtovės biuruose ir nerodė aktyvumo, kol sukilimas nebuvo išspręstas. Panašiai KGB elgėsi ir 1991 m. Pasyvumas rodo ir abejingumą, ir pasimetimą.
Rusijos Federacijos kariuomenė slopina iniciatyvą ir yra orientuota į bet kokių, net ir beprotiškų, įsakymų vykdymą, tai sutampa su nepotizmo ir smurto kariuomenėje tradicijomis. Kuris formuoja panieką karių gyvybei. Tai daro Rusijos kariuomenę mažiau profesionalią ir pasyvesnę nei ginkluotosios pajėgos, tačiau padidina toleranciją nuostoliams. Toks stilius veda prie laipsniškos karių demotyvacijos dėl banalaus noro išgyventi. Tačiau vargu ar tai bus daugiau nei vietinių riaušių ar protestų priežastis.
Rusijos visuomenė taip pat neabejinga praradimams, nes yra itin depolitizuota. V. Putinas jiems sako „karas būtinas“ – „ok“. Jis sakys „mums reikia taikos ir duokit Krymą“ – „ok“. Vietoj V. Putino bus kitas – „ok“. V. Putinas ir Co ilgą laiką dirbo prie to. Nes fragmentiška, pasyvi visuomenė, pasinėrusi į abejingumą, yra idealas diktatūrai. Taip, Rusijoje yra ideologinių karo šalininkų (daug) ir priešininkų (mažai). Bet jie visi kartu – mažuma. Dauguma žmonių paprastai nesirūpina kiek žmonių mirs iš abiejų pusių. Nes jie delegavo politiką į valdžią.
Rusijos Federacijos kariuomenė, režimas ir elitas egzistuoja emocinių svyravimų būsenoje – nuo „gėdingo pralaimėjimo“ iki „na, gal kažkaip sukame kilpą“, tačiau jai šiek tiek pritrūksta iki irimo ar skilimo.
Dar per anksti tikėtis, kad Rusijos ginkluotųjų pajėgų ar FSB generolai surengs kokį nors veiksmingą maištą. Jie neturi patirties formuojant horizontalius aljansus, nes tai prieštarauja pačiai tokių diktatūrų esmei. Tačiau kai atsiranda naujas maištininkas, daugelis žmonių gali palaikyti jo judėjimą. Na, arba inicijuokite savo.
Veiksniai, kurie turės įtakos, gali būti rezultatai mūšio lauke. Būtent iš to suvokimo, manau, kyla ir bandymas paversti karą poziciniu. Jie bijo, kad keli reikšmingi pralaimėjimai išves iš pusiausvyros sistemą, ir laukia „stebuklo“ iš karių lauke.
Pralaimėjimai paspartės ir didės, konfliktai armijoje, tarp elito ir režimo branduolyje. Kartu su visuomenės pasyvumu. Procesas jau vyksta. O naujos „juodosios gulbės“ pasirodymas – tik laiko klausimas. Kad ji greičiau skristų pas rusus – reikia daugiau ginklų ir nekvailioti.
