Ir šiandien, praėjus 78 metams po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, istorikai ir toliau ginčijasi – kiek masinis Kelno, Drezdeno ir kitų miestų bombardavimas turėjo įtakos gyventojų moralei ir nacistinės Vokietijos karinei galiai.

Čia taip pat galima paminėti, kad Winstonas Churchillis savo nuodugniame dviejų tomų „Antrojo pasaulinio karo prisiminimuose“ veikale pažymėjo, kad britai, neatmetę psichologinio bombardavimo poveikio Vokietijos gyventojams, vis tiek mieliau atakavo grynai karinius objektus.

Visų pirma, apibūdindamas karo veiksmų eigą Vakarų fronte 1945 m. pavasarį, jis pabrėžė: „Nuolatiniai mūsų sunkiųjų bombonešių reidai sumažino naftos gavybą Vokietijoje iki kritinio lygio, sunaikino daug Vokietijos aerodromų ir sugadino įmones bei transporto sistemą taip, kad šalis beveik sustojo“. Nors, greičiausiai, kalba eina ne apie naftą, kurią tuo metu Vokietija gavo iš Rumunijos ir Vengrijos, o apie sintetinio kuro gamybos gamyklas.

Karo metu patys naciai bandė sunaikinti Didžiosios Britanijos pramonės įmones ir SSRS energetikos infrastruktūrą, ypač Kursko mūšio išvakarėse. O vėliau net planavo niokojančius oro antskrydžius perkelti dar toliau į Rytus. Beveik taip pat, kaip šiomis dienomis Putino Rusijos Federacija bando pakenkti Ukrainos energetiniams pajėgumams.

Tuo pačiu metu tie istorikai, kurie mano, kad visuotinis Vokietijos miestų naikinimas ir bandymai įbauginti civilius gyventojus nedavė lauktų rezultatų, keistai pamiršta tai, kas įvyko prieš 86 metus, būtent 1937 metų balandžio 26 dieną.

Būtent šią dieną nacių „Condor“ oro pajėgų legionas, kuris buvo vokiečių „Luftwaffe“ savanorių dalinys, klastingai ir itin žiauriai sunaikino praktiškai neapsaugotą Ispanijos miestą Gerniką. Miestas, kuriame gyveno apie 6000 gyventojų, kurių daugelis susirinko į tradicinę mugę, dvi su puse valandos buvo negailestingai bombarduojamas. Bandžiusius pabėgti pilotai apšaudė iš kulkosvaidžių. Apie 1600 žmonių žuvo ir buvo sužeisti. Taigi sukrėstam pasauliui buvo aiškiai parodyta, kas yra vadinamasis totalinis karas, kurio aukomis pirmiausia tampa civiliai gyventojai.

Ši tragedija, įamžinta pasaulinio garso didžiojo Pablo Picasso paveiksle, tapo pirmuoju Antrojo pasaulinio karo siaubingų milijonų kančių pranašu.

Šiandien aišku viena – niokojančių Vokietijos miestų bombardavimų 1944-1945 metais tikrai nebūtų buvę, jei prieš tai nebūtų buvę barbariškų antskrydžių Gernikoje, Varšuvoje, Roterdame, Londone, Odesoje, Koventryje, Birmingame ir kituose Europos miestuose.

Akivaizdu, kad būsimi istorikai taip pat ginčysis, kiek masiniai Izraelio ginkluotųjų pajėgų antskrydžiai šiomis dienomis padėjo sunaikinti „Hamas“ grupės karinį tinklą Gazos Ruože. Ir, tikėtina, būsimame akademiniame įkarštyje jie pamirš paminėti, kad klastingas Izraelio puolimas prasidėjo šeštadienio rytą, 2023 m. spalio 7 d., būtent tiksliniais ir masiniais išpuoliais prieš civilius gyventojus.

Žinoma, Izraelis negalėjo į tai neatsakyti. Nors dėl jo žvalgybos, kariuomenės ir apskritai valstybės valdžios veiksmų adekvatumo išlieka ir, aišku, dar ilgai išliks sunkūs klausimai.

Gali būti, kad daugeliui izraeliečių kils klausimas, kodėl pirmasis ministras pirmininkas Davidas Ben Gurionas iš karto po Nepriklausomybės paskelbimo 1948-aisiais sugebėjo nuspėti kaimyninių arabų šalių puolimą prieš Izraelį, o dabartinė vyriausybė – ne? Kur buvo tie žymūs Izraelio žvalgybos agentai, tokie kaip Eli Cohenas, kuris, dirbdamas slapta, trejus metus iki Šešių dienų karo teikė Izraeliui aukščiausios klasės informaciją apie Sirijos politinius ir karinius planus bei pasirengimą. Būtent apie jį 2019 metais buvo nufilmuotas įdomus „Netflix“ serialas „Šnipas“ (The Spy).

Kaip atsitiko, kad visa ultramoderniomis priemonėmis apsiginklavusi valstybės valdymo sistema praktiškai nepastebėjo pasiruošimo 2023 metų puolimui? Ar tai nėra gilių vidinių problemų, o kartu ir laipsniško visos pilietinės visuomenės budrumo praradimo, rezultatas? Kaip ši „Hamas“ agresija nustebino Vakarų šalių specialiąsias tarnybas? Ar Palestinos klausimas plačiąja prasme yra giliai įsišaknijusio nepasitenkinimo ir galbūt net tam tikro nepilnavertiškumo komplekso egzistavimo arabų pasaulyje rezultatas ir ar yra realios perspektyvos jį išspręsti artimiausioje ateityje?

Iki šiol Izraelis išmintingai nusprendė nuodugnų tyrimą palikti pokario laikotarpiui. Matyt, tai buvo pagrįsta savo ir kitų sunkius laikus išgyvenusių ir nesėkmes kare patyrusių tautų patirtimi.

Pavyzdžiui, ta pati Britanija – vien tik 1941 metų gegužę prarastoje Kretoje žuvo apie 15 000 britų. 1941 m. gruodžio 10 d. Pietų Kinijos jūroje įvyko mūšis tarp Didžiosios Britanijos karinio jūrų laivyno ir Japonijos laivyno, dėl kurio britų laivynas prarado mūšio laivą „Prince of Wales“ ir kovinį kreiserį „Repulse“. Tai sukėlė šalyje pasipiktinimo ir niokojančios kritikos bangą.

Tačiau 1942 m. vasario 15 d. Singapūro pasidavimas buvo ypač gėdingas ir praktiškai nulėmė britų valdžios žlugimą Pietryčių Azijoje. Ir nors britai karštai diskutavo apie šią savo karinių nesėkmių seriją ir siekė gauti išsamius atsakymus į jiems skaudžius klausimus, ir, kaip matome, jų buvo daug, jie vis tiek nusprendė ištirti ypač Singapūro nelaimės priežastis būtent po karo.

Kartu šioje istorijoje ir šios dienos įvykiuose yra dar vienas svarbus aspektas – pastaruoju metu iškilo tinkamo lygio nacionalinio stabilumo užtikrinimo klausimas. Tai yra tautos gebėjimas atlaikyti laukiamus ir netikėtus destruktyvaus pobūdžio išorinius poveikius bei intervencijas ir tuo pačiu sugebėti sėkmingai įveikti bet kokias krizes.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai (1)