Prekybos akcijomis algoritmai mokosi apgauti vieni kitus  (10)

Prekybos akcijomis idėjų vagystė ilgą laiką buvo laikoma „beveik garbinga“ įvairių pasaulio biržų praktika. Kažkada makleriai po darbo sėdėdavo aludėse, kuriose lankydavosi jų konkurentai, ir mėgindavo pagauti perspektyvią idėją arba kažkam įpiršti apgaulingą mintį. Šiais laikais daugelį funkcijų atlieka kompiuteriai. Jie netgi „pavaduoja“ žmogų, apgaudinėdami vieni kitus.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Dauguma prekybos akcijomis algoritmų skirti ganėtinai paprastoms užduotims atlikti. Tarkime, didelė institucija nori įsigyti didelę dalį kokios nors kitos įmonės akcijų. Tokiu atveju programa automatiškai ieško šių akcijų pardavimo pasiūlymų ir perka šiuos vertybinius vienetus dideliais kiekiais, tačiau ne vienu sykiu, o suskaidžius tokius pirkimus į daugybę mažų „porcijų“. Taip siekiama išvengti to, kad didelės apimties pirkimai nepadidintų perkamų akcijų kainos. Kitaip tariant, taip sudaromas įspūdis, jog rinkoje didelių sandorių nevyksta, o konkurentai lieka nepastebėję tikrojo sumanymo. Šios programos yra vadinamos VWAP algoritmais ir iš esmės yra pakankamai „nekaltos“.

Tačiau Edinburgo universiteto sociologijos profesorius Donaldas Makenzis (Donald MacKenzie) perspėja, jog rinkoje plinta vis agresyvesnės šių algoritmų versijos, kurios tyčia ieško būdų apgauti senesnes arba mažiau funkcionalias šių programų versijas. Tai daroma, pavyzdžiui, stebint bendras akcijų pirkimų tendencijas ir pagal jas nustatant užslėptus didelės apimties pirkimus. Tada programa automatiškai arba pusiau automatiškai (t. y. sprendimą gali priimti žmogus) nuperka laisvas akcijas, padidina jų kainą ir jas parduoda kitoms jų laukiančioms programoms.

Yra ir gerokai įmantresnių ir tuo pačiu mažiau etiškų prekybos įrankių, kuriais galima manipuliuoti situacija rinkoje. Šios klasės algoritmai vadinami „spoofer“ („pokštininkai“). Jie gali automatiškai nupirkti nemažą skaičių kurios nors įmonės akcijų ir vėliau patys sugeneruoja gausybę akcijų pardavimų už šiek tiek mažesnę kainą. Tai – indikatorius bet kurioms rinką stebinčioms programoms, pranešantis apie tariamai užslėptą didelio masto pirkimą. Tada programos arba makleriai pradeda supirkinėti šias akcijas, tikėdamiesi, jog jų kaina pakils ir taip atsiras galimybė užsidirbti. Tada programa „pokštininkas“ staigiai parduoda visas akcijas, naudodamasi savo pačios sukurtu kainų pakilimu, o savo užsakymus paprasčiausiai atšaukia.

Iš esmės algoritmai mėgina vienas kitą pergudrauti. Tai kelia šiokį tokį nerimą, kadangi situacija pasaulio akcijų biržose valdoma beveik vien kompiuterių. Jau yra pasitaikę atvejų, kai šios programos sukelia ištisas finansines katastrofas, įskaitant pernai metais įvykusį incidentą, kai beveik visos JAV rinkos akcijos vos per 15 minučių nuvertėjo daugiau kaip 6 procentais, kai algoritmai masiškai ėmėsi savarankiškai vykdyti prekybą. Remiantis kai kuriais šaltiniais, šis kritimas siekė net 9 procentus. Nors finansinių programų veikimas pamažu darosi vis stabilesnis, niekas negali garantuoti, jog koks nors „superalgoritmas“ nesukels rimtesnės akcijų rinkos krizės.

(0)
(0)
(0)

Komentarai (10)