Mokslininkai rado aukso gyslą: energija, kuri niekada nesibaigs, slypi po mūsų kojomis! ()
Mokslininkai atrado neribotos energijos šaltinį tiesiai po mūsų kojomis.
© https://pixabay.com/photos/light-movement-abstract-lines-1834289/
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Geoterminė energija gali tapti prieinama bet kuriame planetos kampelyje, jei pavyks įveikti technologinius gylio barjerus.
Praktika rodo, kad geoterminę energiją kol kas įmanoma išgauti tik tam tikrame gylyje ir tik specifinėse vietose. Skverbtis į Žemės gelmes trukdo fizikinės uolienų savybės: dideliame gylyje jos tampa plastiškos, todėl įprasta vandens, kaip energijos nešiklio, cirkuliacija tampa neįmanoma. Tačiau Šveicarijos mokslininkai padarė atradimą, kuris suteikia vilties pasiekti neribotą prieigą prie geoterminių šaltinių ekstremaliame gylyje.
Kodėl tradiciniai metodai neveikia?
Naftos ir dujų pramonėje jau seniai naudojamas hidraulinis skaldymas. Tačiau šis būdas veikia tik tada, kai uoliena yra kieta ir trapi – tik tokiu atveju joje susidaro įtrūkimai. Jei uoliena dėl karščio ir slėgio tampa panaši į plastiliną, hidraulinis skaldymas nebeveiksmingas. Tai reiškia, kad į tokį sluoksnį nepavyks įpumpuoti vandens, kad jis įkaistų ir būtų panaudotas energijai išgauti.
|
Šiuolaikinės geoterminės elektrinės statomos tik ten, kur šiluma pakyla arti paviršiaus – dažniausiai vulkaninio aktyvumo zonose. Norint išspręsti švarios energijos problemą, geoterminius gręžinius reikėtų įrengti bet kurioje vietoje, pavyzdžiui, panaudojant senų anglimi kūrenamų elektrinių infrastruktūrą, tačiau iki šiol tai buvo laikoma beveik neįmanoma.
Laboratorinis proveržis
Lozanos federalinės politechnikos mokyklos (EPFL) mokslininkų grupė tyrė, kaip uoliena elgiasi skirtinguose gyliuose. Tyrėjai negręžė supergilių gręžinių – jie laboratorijoje atkūrė ekstremalų slėgį ir temperatūrą, o vėliau rentgeno tomografija analizavo mėginių vidinę struktūrą.
Pagrindinės išvados:
- Uolienos išlieka trapios. Paaiškėjo, kad net ir dideliame gylyje uolienos išlaiko gebėjimą trūkinėti. Jos išlieka pakankamai trapios, kad būtų galima taikyti hidraulinį skaldymą net esant itin aukštai temperatūrai.
- Superkritinis vanduo. Energetiniams tikslams vandenį reikia įkaitinti iki maždaug 400 °C, kai jis tampa superkritiniu skysčiu (elgiasi ir kaip dujos, ir kaip skystis). Eksperimentai parodė, kad uolienos leidžia cirkuliuoti tokį skystį net ir esant dar aukštesnei temperatūrai.
- Nors tinkamos technologijos ir įranga tokiam gyliui pasiekti dar neegzistuoja, mokslinis įrodymas, kad tai iš esmės įmanoma, atveria kelią galimai energetikos revoliucijai.
