Viešojoje diskusijoje dėl Visagino atominės elektrinės (Visagino AE) dažnai keliamas klausimas – ar strateginio investuotojo Japonijos bendrovės „Hitachi“ siūlomas pažangusis verdančio vandens reaktorius (ang. Advanced Boiling Water Reactor – ABWR) iš tiesų yra toks jau pažangus? Galbūt Visagine verta įdiegti dar naujesnes branduolinės energetikos technologijas, kurias testuoja pasaulio mokslininkai?

Kauno Technologijos universiteto Energetikos technologijų instituto direktorius, prof. Jonas Gylys mano, kad Lietuvoje apie branduolinę energetiką diskutuojama pernelyg emociškai ir neįsigilinus į faktus arba, kas dar pavojingiau, siekiant pigaus populizmo ar noro susikrauti politinį kapitalą, skelbiama vae.lt išplatintame pranešime spaudai.

Neseniai prof. A. Sakalas iškėlė idėją, kad vietoje japoniško reaktoriaus Visagine būtų statoma keletas vadinamųjų mažųjų reaktorių, kurie esą efektyvesni nei dabar siūlomas „Hitachi“ reaktorius. Ką manote apie šią alternatyvą?

Visų pirma, mažieji reaktoriai yra eksperimentinė technologija – pasaulyje dar nėra nei vieno veikiančio tokio tipo reaktoriaus. Kol kas yra sukurta šios technologijos koncepcijų, tačiau šios koncepcijos dar nėra virtusios galutiniu produktu. Būtų labai rizikinga statyti mažuosius reaktorius, esant pagrįstoms abejonėms dėl šių reaktorių branduolinės ir radiacinės saugos, ekonominio efektyvumo, kainos ir net branduolinio ginklo paplitimo pavojaus. Netikiu, kad Lietuva sutiktų tapti eksperimentinio reaktoriaus, tegul ir mažojo, išbandymų poligonu. Pasaulyje paprastai priimta naujos technologijos reaktorių išbandyti toje šalyje, kuri jį sukūrė.

Tačiau prof. Sakalas teigia, kad susidomėjimas šiais reaktoriais pasaulyje yra didelis – 10-300 MW mikroreaktoriai galėtų elektra aprūpinti atskirus miestus, pramonės įmones. Galėtume palaukti keletą metų, kai prasidės masinė gamyba ir tuomet įsigyti keletą mažųjų reaktorių?

Susidomėjimas mažaisiais reaktoriais dar nereiškia, kad plėtojant šią technologiją yra pasiekta apčiuopiamų rezultatų. Pirmiausiai nežinome, kiek reikės laukti, kol šie reaktoriai bus pradėti gaminti ir diegti. Štai Pietų Afrikos Respublikoje buvo bandoma pastatyti pirmąją tokią komercinę elektrinę. Deja, projektas buvo nutrauktas ir šalis grįžo į didelės galios branduolinių elektrinių plėtrą. Šiuo metu pasaulyje nėra nė vieno konkretaus mažojo reaktoriaus projekto. Aišku, neskaitant gynybinės pramonės, kur galioja šiek tiek kitokie dėsniai. Mokslininkai dirba, plėtoja koncepcijas, tačiau rezultato nežinia kada sulauksime.

Profesorius A. Sakalas kalba, kad užtektų luktelėti 2-3 metus, kol prasidės mažųjų reaktorių gamyba, tačiau mano įsitikinimu, laukti reikėtų kur kas ilgiau. Net ir sukūrus eksperimentinį reaktorių, privalu jį licencijuoti, o šis procesas yra netrumpas ir nėra garantijų, kad licencija bus gauta. Beje, JAV atominės energetikos reguliavimo institucija NRC yra pareiškusi, kad nesiims mažųjų modulinių reaktorių licencijavimo, nes jau dabar eilėje laukia didelės galios elektrinių licencijavimo darbai. Nesunku apskaičiuoti, kad mažojo reaktoriaus projektavimas truktų 5-10 metų, licencijavimas apie 3 metus, statyba ir testavimas 5-10 metų. Taigi, tokia elektrinė pradėtų veikti po 20-30 metų. Ar galime tiek laukti?

Tačiau galbūt mažosios elektrinės būtų pigesnės?

Sakyti, kad mažos galios jėgainė būtų pigesnė – neapdairu. Taip, ji bus pigesnė už didelės galios reaktorių, nes ji tiesiog mažesnė. Tačiau jei skaičiuosime 1 instaliuoto kilovato kainą, tai mažojo reaktoriaus kaina bus didesnė, o tai reiškia ir brangesnę elektros gamybą tokioje elektrinėje. Pavyzdžiui, Lietuvai siūlyto „NuScale“ modulinio reaktoriaus instaliuotos galios kilovato kaina, anot to reaktoriaus kūrėjų, siektų net 4000 JAV dolerių.

Galiausiai, dar nėra atsakyta į klausimą dėl mažųjų elektrinių kuro ar branduolinių atliekų panaudojimo terorizmo tikslams. Kaip žinia, mums įprastoje atominėje elektrinėje kuras yra įsodrinimas iki 5 proc., todėl yra sunkiai pritaikomas branduolinio ginklo gamybai (nebent „nešvariai“ bombai). Tuo tarpu Lietuvoje dažniausiai reklamuojami mažieji greitųjų neutronų reaktoriai, (pvz. „Gen4Module“ – buvęs „Hyperion“ – reaktorius), kurie, pagal skaičiavimus, galėtų dešimt ir daugiau metų veikti, nekeičiant kuro. Tačiau bėda ta, kad tokiems reaktoriams reikalingas stipriai sodrintas (iki 20 procentų ir daugiau) branduolinis kuras. Tokio įsodrinimo uranas jau įdomus teroristams. Čia negelbėtų nei kasetinė reaktoriaus konstrukcija, nei tai, kad reaktorių planuojama statyti giliai po žeme. Vargu ar branduolinę energetiką reguliuojanti TATENA leistų statyti ir eksploatuoti tokį reaktorių Lietuvoje.

Kaip vertinate kompanijos „Hitachi“ Lietuvai pasiūlytą ABWR technologiją? Ar po įvykių Japonijoje šį reaktorių galime vadinti saugiu?

Pagal atominių reaktorių klasifikaciją, ABWR reaktorius būtų priskirtas naujausiai III reaktorių kartai, o pagal saugos parametrus –netgi III+ reaktorių kartai. Tai tikrai aukštas įvertinimas, nes šie japoniški reaktoriai yra vieninteliai pasaulyje jau veikiantys III kartos reaktoriai.

Nors ir iki įvykių Fukušimoje šie reaktoriai laikyti saugiais, japonai gerokai patobulino reaktoriaus saugą. Atominė elektrinė su ABWR reaktoriumi, lyginant su pirmtaku – verdančio vandens reaktoriumi BWR, skiriasi modernesniu reaktoriumi, pagerinta jo sauga, paprastesne konstrukcija, lengvesniu valdymu ir didesniu ekonomiškumu.

Lietuvoje suinteresuotos šalys įkyriai perša mintį, kad, esą, ABWR reaktoriaus konstrukcija pasenusi, o pats reaktorius yra nepakankamai saugus. Noriu pasakyti, kad tokie teiginiai yra absoliučiai neteisingi. Aišku, savame kieme pranašu nebūsi, todėl mano nuomonė gali būti ignoruojama. Tačiau tiek Europos Sąjunga, tiek JAV reguliatorius NRC pripažįsta, kad ABWR technologija atitinka pačius aukščiausius saugumo kriterijus.

Daugiau nei du dešimtmečius gyvenome šalia Ignalinos atominės elektrinės, kurioje veikė RBMK reaktoriai – tokio paties tipo, kaip ir Černobylio elektrinėje. Nepaisant to, kad Ignalinos AE reaktoriai laikyti mažiau saugiais nei vakarietiški reaktoriai, Lietuvos visuomenė klausimų dėl saugos beveik nekėlė – atvirkščiai, nemažai gyventojų pasisakė, kad Ignalinos AE veikla būtų pratęsta po 2009-ųjų metų.

Dabar, kai yra reali galimybė Lietuvoje pastatyti aukščiausius saugos ir ekonominius standartus atitinkančią atominę elektrinę, susiduriame su dideliu pasipriešinimu ir skepticizmu. Nesu politikas, nesu saistomas slaptų interesų, todėl šio reiškinio suprasti negaliu.

Labai norėčiau, kad artėjant referendumui dėl Visagino AE, diskusija dėl naujos atominės elektrinės pakryptų racionalesne linkme. Deja, dabar viršų ima rėksmingos antraštės ir paprasčiausias politikavimas. Negi visada teisus tas, kuris garsiau ir įžūliau rėkia?

Ačiū už pokalbį.

Komentarai (0)